Dar pavasarį, kai tik kovidinė vyriausybė atleido vadeles ir išleido Baltijos jūrų kiaulytes į laisvę pasiganyti, visa savo esybe pajutau, kad reikia kuo greičiau dingti iš Lietuvos. Mūsų nerimo žiema buvo labai nemaloni, patys tai puikiai žinote. Sustojo darbai, santykiai su žmonėmis, šaltas ir tuščias Vilnius tapo nebemielas, o ant lovų kiauras dienas prie kompų kiurksantys vaikai tapo visuotinio paralyžiaus ir žmonijos įkalinimo simboliu.
Tad jau birželį susipakavau kas svarbu ir brangu, pasiėmiau nuotolinių mokslų įkaites paaugles (dukrą su drauge), ir atmoviau pas draugę į Graikiją, jaukų kurortinį miestelį Ksilokastrą (Xylokastro) Peloponeso pusiasalyje, pamėgtą pačių atėniečių. Čia atostogauju ir tiesiog džiaugiuosi gyvenimu jau penktą kartą.
Pirmąsias dienas norėjosi verkti iš laimės: negalėjau atitraukti akių nuo jūros, voliojausi kaip ruonis ant akmenų ir mirkau vandenyje. Iš to begalinio džiaugsmo ir ramybės gimė idėja čia organizuoti moterų sveikatingumo stovyklas. Juk čia, Graikijoje, vis dar stipri antikos dvasia, rodos, iš kiekvienos uolos ar kalno žvelgia koks Apolonas, o iš bangų keterų vis lauki, kol išplauks kokia Afroditė.
Pažadink savyje „Herą”, tariau sau ir kitoms, išsimaudžiusi deivės Heros įlankoje, kur ji buvo garbinama prieš beveik tris tūkstančius metų, ir štai, rugsėjo mėnesį, mes vėl čia, su keliomis bendramintėmis, nusprendusiomis išvėdinti galvą nuo nerimastingų minčių, o kūną išvalyti nuo liūdesį ir depresiją keliančių toksinų.
Išvykom iš Lietuvos naujųjų ribojimų ir Gpasų „įprivalinimo” išvakarėse. Pirmąsias dienas lėkėm per ekskursijas, bandėm įkopti į Mergelės Marijos kalną su Panagia vienuolynu viršūnėje (tiesa, nesėkmingai), nubridom ožkų takais, ir teko grįžti, tada vakare mus maloniai į kalną užvežė kaimynas.
Pataikėm į Mišias. Trys vienuolės ir šventikas meldėsi mažytėj tamsioj nepaprasto grožio cerkvėj, giedojo liūdnas giesmes nesuprantama kalba. Taip pat kaip prieš šimtą metų, kai į tą kalną užkopti pėsčiomis buvo garbės reikalas, ir kartą metuose net senutės keldavosi anksti ryte, kad keturias valandas liptų aukštyn ir pasimelstų viršuje. Tais pačiais ožkų takais, kurie mums pasirodė per siauri ir per daug braižantys kojas. Įdomu, kaip šiandien tos moterys reaguotų, jei imtume skųstis savo nepakeliama kovidine dalia? Ai, tiesa, čia gyvenimas juk irgi kadaise tekėjo savo vaga, ir niekas laisvam žmogui negalėjo pasakyti, kad jis neturi teisės savo ožkų varyti į kalną be kaukės. Ir šiandien čia jie vaikšto be kaukių, kraipo galvas, kai kalba pasisuka apie naująją tvarką.
Niekas laisvam žmogui negalėjo pasakyti, kad jis neturi teisės savo ožkų varyti į kalną be kaukės.
Taigi, keliaujam, važinėjam, grožimės gamta ir įsivaizduojam, kad galim viską kontroliuoti. Su tokia nuotaika nubudau ir šiandien, mintyse planuodama, ką reiks per dieną nuveikti, ir truputį susierzinusi, kad bus reikaliukų. Bet prieš pradedant dieną juk reikia išsimaudyti jūroje, tiesa?
Taigi, šokam į maudymosi kostiumėlius ir einam pro duris. O rakto taip nesinori neštis, juk jūra čia pat. Dedu raktą į kažkokią dėžę, kabančią prie durų, ir jis ten prasmenga, nes ta dėžė, pasirodo, be dugno. Na, ką gi, einam maudytis, kai grįšim, šeimininkai įleis. Išsimaudom, grįžtam. Nieko nėra namie. Mes pliki, be telefonų. Einam tokie kilometrą pas draugę, ji vis tiek kažką sugalvos, bent jau kokį sijoną duos. Pajūry mojuoja kaimynas Vasilis, vietinis, sako, ateikit į naują kavinę pas mus, išgersim kavos. Sakom ačiū, bet mes, kaip matot, pliki, be piniginių ir telefonų, laimei, su maudymosi kostiumais. Nieko, sako, ateikit, gausit tos kavos.
Geriam kavą, susipažįstam su naujos kavinukės šeimininke Eleni. Klausia jie, kaip Lietuvoj su kovidu, ar skiepijasi žmonės? Sakau, nieko – gyvenam, taip pat viskas kaip ir čia. Eleni klausia, ar aš pasiskiepijau, sakau ne. Ji suokalbiškai mirkteli, kad irgi ne, ir savo vaikų neleis skiepyti. Atsisveikinam, dėkojam, einam pas draugę, ten reikia pavedžioti šunį Zorbą, kurį vasarą radom ant trumpos grandinės ir išprašėm iš šeimininko, kad atiduotų, visą išsekusį ir erkių sukapotą. Dabar Zorba laimingas gyvena pas draugę ir labai nori tų pasivaikščiojimų. Tai ir einam, jei jau čia esam, vėl maudomės, laikas bėga. Jau vidurdienis, pagaliau atsiranda šeimininkai, ir pažada mus įleisti su nauju raktu. Valio, galim eit namo.
Ir taip aiškiai visą tą laiką jaučiu, ką turėjo omeny Volandas, klausdamas bedievių: „Tai kas gi valdo žmogų?” Bedieviai, aišku, šventai tiki (beje, ar bedieviai tiki šventai, ar pasaulietiškai?), kad jie patys viską valdo. Tiki, kad gali viską sukontroliuoti draudimais, įsakymais, skiepais ir galios svertais.
Bet aš tikiu, kad ne mes čia reguliuojam eismą. Tiesa, esam laisvi. Laisvi rinktis, kaip reaguoti, jei atsiduriame kelyje, kurio patys gal ir nepasirinkom, bet kuris mums visai nieko sau. Ir tikiu, kad viskas bus gerai. O jei norit, kad tas tikėjimas būtų dar stipresnis, nustokit maitinti savo energija vampyrinę žiniasklaidą ir valdžią. Bent aš dabar stengiuosi kuo mažiau lįsti ten, ir kuo mažiau skaityti tas antraštes, kurios nuo ankstaus ryto įvaro baimę ir nerimą, jei tik leidi joms atkeliauti į savo akiratį.
Aš dabar, pavyzdžiui, vėl atvariau į tą kavinę ir sužinojau, kad Ksilokastro miestelyje jau prieš šimtą metų buvo atidarytas nudistų pliažas. Kažkodėl man tai papasakojo tos šeimininkės sesuo, prieš tai pasitikslinusi, ar aš rašysiu apie juos straipsnį. Sakau, o, kaip įdomu, iš kur žinote, gal tėvai pasakojo apie tuos nudistus? Sako, nea, perskaičiau Vikipedijoj. Žvengiam visi, patys graikai juokiasi, kad labai daug „žino” iš savo tėvų. Bet mano širdis dainuoja, nes mes kalbam apie bet ką, bet ne apie blogą valdžią ir siaubą, kaustantį tuos, kurie šventai tiki ką skelbia mūsų žiniasklaidos antraštės.
O graikai dirba sau privačiuose mažuosiuose versluose ir, kaip suprantu, seniai nieko nebesitiki iš savo valdžios. Jie tiesiog gyvena, sukasi, dalinasi informacija, kontaktais, kad verslas suktųsi tarp savų. Jau turiu pažįstamą santechniką, inžinierę, suvirintoją, slaugę, muzikos mokytoją, barmeną, kompiuterių meistrą, vienuolę, gerą kaimyną, kuris skolina dviratį ir veža ten, kur paprašai, gidę… Puiki kompanija, tiesa? Jei kasdien su jais persimesiu bent vienu sakiniu, beveik nebus kada skaityti, ką rašo mūsų žiniasklaida. O dar kol pabendrausiu su drauge, stovyklautojomis, pavedžiosiu šunį, pasimelsiu, pasimankštinsiu ir paplaukiosiu jūroj, žiūrėk, ir prabėgs nuostabi diena. Net jei ryte pamesiu raktą nuo namų, vis tiek ta diena bus tokia, kokia turi būti.
Taigi, viskas bus gerai, kol sukasi geros mintys ir yra pasitikėjimas Tuo, apie kurį rašė Michailas Bulgakovas.
