Neseniai parašiau straipsnį į vieną laikraštį apie tai, kaip susirgau tuo virusu, kurio grėsmė lyg Damoklo kardas kabėjo virš mūsų galvų nuo tada, kai apie jį buvo paskelbta. Kabėjo ir tikrino mus, ar atlaikysim tą įtampą? Ar išgyvensim? Ar supanikuosim? Ar susipyksim su visu pasauliu ir savimi?
Kai šis virusas užsuko į mano gyvenimą, priėmiau tai ne tik ramiai, priėmiau su džiaugsmu, kad dabar turėsiu imunitetą, kad keliaudama išvengsiu papildomų išlaidų ir rūpesčių, nes netikiu, kad ši beprotybė greit pasibaigs. Pasibaigs, bet tikrai dar ne rytoj, nors… Nežinomi Viešpaties keliai, tiesa?
Sirgau itin lengvai, vos vieną dieną pakarščiavau, be jokių kitų simptomų, tad tikrai džiaugiausi ir karštai dėkojau Dievui, kad praėjo virusas ir pro mane, ir pro man brangius žmones, švelniai ir gailestingai.
Parašiusi apie tai straipsnį, tik šmaikščiai ir su ironija, gavau pastabų ir komentarų po juo iš žmonių, kad kaip taip galima, juk tai ta liga, juk tai tas virusas, juk kažkas sirgo sunkiai ir net mirė… Kaip aš taip? Kone tyčiojuosi iš tos ligos?
Atleiskite, aš iš ligų nesityčioju ir jų negarbinu.
Atleiskite, aš iš ligų nesityčioju ir jų negarbinu. Tiesą sakant, iš nieko negalima tyčiotis, o garbinti reikia tik Dievą. Juk komiškai aprašius lengvą apendicito istoriją irgi rizikuotume įžeisti jausmus tų, kure nuo jo mirė?
O Balys Sruoga? Kaipgi taip, jis irgi pasityčiojo iš savo nelaimės draugų (juk taip išeina), parašydamas „Dievų mišką“? Ar mūsų nukvailėjimas jau tapo toks beribis, kaip tų, kurie JAV ir Lietuvoje varto paminklus ir reikalauja iš programų išimti per daug nepolitkorektiškus ir atseit seksistinius ar rasistinius kūrinius, nors kai tie kūriniai buvo kuriami, žmonija ir jų autoriai net tokių terminų ir sąvokų nežinojo?
Aš juk nieko nenorėjau įžeisti, mieli jautruoliai, tik norėjau pasidalinti savo patirtimi. Aš per visą tą pandemiją nieko neagitavau nei bijoti, nei skiepytis, nei nesiskiepyti, aš tik pasitikėjau Dievu ir žinojau, kad jis mane veda ten, kur reikia, o kuo pasitikite jūs, gerbiamieji?
Juk mes gyvenime visada turime kelias galimybes kur koncentruoti savo viltis ir lūkesčius. Galime visko bijoti arba pasitikėti Dievu. Nesinori? Sunku? Tada paklausiu kitaip. Kas jūs esate iš tų dviejų nusikaltėlių, kurie buvo nukryžiuoti drauge su Kristumi?? Iš pradžių jie abu priekaištavo ir pyko, kodėl Kristus, apsiskelbęs Mesijumi, neišgelbėjo savęs, o dar geriau, jų visų, nuo kryžiaus?
Bet paskutinę akimirką vienas iš nusikaltėlių praregėjo. Taigi, jau mirdamas, banditas tam šalia kabančiam sugniuždytam, sumuštam, kruvinam žmogaus pavidalą praradusiam nelaimėlyje atpažino Mesiją, įsivaizduojate? Ir paprašė, kai nueisi į tą savo karalystę, prisimink ir mane.
Apie tai susimąsčiau klausydama eilinio Andrejaus Tkačiovo pamokslo, kuriame jis klausė, kaip tikėti ir pamilti Dievą, kuris nešoka pagal mūsų dūdelę? Smagu tikėti tuo gražiu, mėlynakiu, kilniu ir galingu dėde su barzda, kuris daro stebuklus ir vaikšto vandeniu. O ar patikėtumėte juo, palaužtu, sumuštu, kruvinu, bejėgiu? Ką jis gali jums duoti, jei net savęs nepajėgė išgelbėti? Juk mes tikim už kažką, tiesa? Kaip ir mylim.
Ai, tiesa, mes jau netikim, nes juk „Dievo nėra“. Tik štai mylėti karštai ir aistringai artimą savo kažkodėl dar norisi, nors įrodymų, kad meilė yra irgi nelabai rasi, jei traktuoti tai, kaip tikėjimą Dievu. Juk įsimylėję mes nereikalaujam iš savo meilės objekto, kad šis padarytų kokį stebuklą. Ir iš savęs nereikalaujam, bet tikim, kad tai meilė, kad ji vis dėlto yra, tuomet kodėl taip sunku tikėti Dievą?
Kodėl užklupus pandemijai žmonija skilo į tuos dviejų tipų nusikaltėlius ant koronaviruso baimės kryžiaus? Sakysit, mes ne nusikaltėliai. Ar tikrai? Ar tikrai, lyginant su Kristumi, esame be nuodėmės? Ir jeigu visgi esam tiesiog paprasti ir nuodėmingi žmonės, kodėl tikėjimą Dievą iškeitėm į tikėjimą mokslu? Valdžia? Žiniasklaida ir ekspertais? Kodėl leidomės taip įbauginami? Kodėl netgi kai akivaizdžiai mums buvo parodyta, kad viskas yra ne taip, kaip skelbiama, mes vis tiek aklai tikėjome, kad tik bukas valdžios nurodymų vykdymas mus išgelbės?
Ar pamenat kada nors žmonijos istorijoje, kad sveiko proto žmogus džiaugtųsi susirgęs?
Kai susirgau, man pradėjo rašyti pažįstami ir guostis, kad nors namie pilna ligonių ir patys nekaip jaučiasi, jie niekaip negauna oficialaus koronaviruso patvirtinimo laboratorijoje, o taip norėtų… Mat jau du kartus pasiskiepijo, o štai trečią kartą nenori… Jeigu susirgtų, tuomet nereikėtų skiepytis.
Įsivaizduojat, iki kokio absurdo mes priėjome? Ar pamenat kada nors žmonijos istorijoje, kad sveiko proto žmogus džiaugtųsi susirgęs? Kad džiaugtųsi gavęs medikų patvirtinimą, kad susirgo liga, dėl kurios buvo sustabdytas pasaulis kone tiesiogine šio žodžio prasme?
Ir kas juokingiausia, dabar, kai beveik visi persirgo, skiepijosi ir sirgo, išgyveno, ir suvokia, kad dabartinė viruso mutacija yra labai lengva ir nepavojinga, vis tiek lyg užhipnotizuoti sėdi toliau ir stebi, kas bus. Niekas neina prie Seimo, po Prezidentūros langais, ir nerėkia, alioooo, atšaukit, išjunkit visus suvaržymus, užteks tyčiotis iš mūsų ir mūsų vaikų, dūstančių su kaukėmis ir kišamų po neaiškia vakcina…
Protestas prie Seimo Sausio 13-osios minėjime Nepriklausomybės aikštėje / BNS nuotr.
Laimei, bent per Sausio 13-osios minėjimą nušvilpė Vyriausybę žmonės, laimei… Ir iškart gavo atgal nuo etatinių propagandistų, influencerėlių ir žibuoklinių teisuolių pasipiktintojėlių, kaip jūs drįstate, čia juk Sausio 13-osios minėjimas – gerbkite aukas.
Ar aukos gerbiamos bučiuojant padus pamynusiems laisvę? Ar tai ne absurdiška, kad pseudo teisuoliai aiškina kruvinų Sausio įvykių dalyviams, anuomet lygiai kaip ir žuvusieji, rizikavusiems gyvybe, kaip jie turėtų gerbti aukas?
Žinote, visa širdim tikiu, kad Kristus buvo maištininkas, kitaip jis nebūtų atsidūręs ant kryžiaus kartu su plėšikais. Ir kai many sukyla to maištininko dvasia, aš žinau, kad viskas gerai. Nes tik drąsus žmogus gali šiais laikais oriai nešti tikėjimo šviesą, bailieji net nedrįsta pasakyti žodžio Dievas. Sako, Visata, karma…
tik drąsus žmogus gali šiais laikais oriai nešti tikėjimo šviesą, bailieji net nedrįsta pasakyti žodžio Dievas.
Mes pradėjom ne bijoti Dievo, mes pradėjom bijoti pajuokos, kad Juo tikim apskritai… Nes nu ne lygis… Ir renkamės būti silpni bedieviai, nuolat varstantys psichoterapeutų ir pseudo guru kabinetų duris, užuot atsirėmę į tą, kuris tik vienas gali suteikti stiprybę ir ramybę.
Netikit? Atkreipkit dėmesį, kad šiuolaikiniai atseit sėkmės lydimi guru ir populiarūs influenceriai paprastai kenčia nuo dvasinių ligų, depresijų ir įvairių psichinių sutrikimų. Įskaitant ir lytinės tapatybės.
Aptemo protas, sakydavo anksčiau apie tokius… O kaip tas protas neaptems, jeigu prarandi pagrindinį gyvenimo ir būties orientyrą? Juk jis tik protas, nuolat kažką verda, transliuoja, kuria nerimą ir pseudo problemas…
Pirmoji pasaulio raketė Novakas Djokovičius / Soc. tinklų nuotr.
Ne veltui Kristus sakė, palieku jums savo ramybę. Ne sveikatą, ne sėkmę ir ne galią. Ramybę. Todėl ir nelieka ramybės, kai vietoj vertybių gyvenimas prisipildo gėrybėmis.
Kodėl geriausiam pasaulio tenisininkui Novakui Džokovičiui, išspirtam iš Australijos svarbiausio teniso turnyro, už tai, kad drįso nesiskiepyti, nereikia psichoterapeutų, kaip manote ? Juk tiek nervų, toks spaudimas, tokia įtampa, atsakomybė ir puolimas? Pažeminimas, kaip bandė traktuoti net Rita Miliūtė savo laidoje apie valdžią… O jis sau šypsosi, ir nors tu ką, persižegnoja, pabučiuoja kryžių ir vėl į kovą.
Būkim kaip Džokovičius, sakau aš jums. Kaskart, kai suabejosit, ar esat saugūs ir patikimose rankose, prisiminkit tą plėšiką, kuris sudaužyto, pažeminto, nusilpusio Kristaus paprašė mirdamas, „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje“.
Net tada, kai atrodys, kad nieko nebežinot ir nebesuprantat, ir nebematot nei išeities, nei vilties, kad kabot kaip tas plėšikas, nežinia net už kokias nuodėmes ant kryžiaus, žinokit, kad Jis mato ir prisimena viską. Jei tik mes patys Juo pasitikim.
