Vis bandau prisiminti, kada mes praradome tikėjimą. O kada atradome vėl.
Prieš daug metų viena mano pažįstama Simona (pavadinkime ją taip dėl asmens duomenų apsaugos) emigravo. Po didelių asmeninių sukrėtimų, praradimų, paskendusi skolose ir apimta didelio nerimo, palikusi vaikus Lietuvoje jų tėvui. Mažiukus vaikus. Svetur būdama ji atrado tikėjimą, namie pasistatė altorių su Marija ir Kristumi, kaip suprantu, meldėsi, meditavo – darė viską, kad išgyventų, kol galės vaikus pasiimti pas save.
Pabaiga laiminga, vaikai galų gale atvyko pas ją, bet tai visiems kainavo tiek nervų ir sveikatos… Galbūt tai tipinė laimės ieškotojos svetur istorija, tik su tikėjimo ir iš naujo atrasto Dievo prasme.
Pamenu, tuomet vienos išmintingos moters paklausiau: „Kaip Simona taip gali: kaip mama, moteris gali palikti savo vaikus, ir išvykti svetur”. Toliau tęsiau: „Štai, maniškiui dabar metukai, neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo – geriau skursčiau, bet jo nepalikčiau”. Tuomet stebėjausi aš, tuomet dar laimingai ištekėjusi teisuolė. Ta moteris atsakė: „Žinai, Ligita, kartais, būnant šeimoje ar išsiskyrus, moteris gali būti tokia nelaiminga, kad tai tampa net fiziškai pavojinga ne tik jai pačiai, bet ir jos vaikams”. Negalėjau ir nenorėjau tuo patikėti. Dabar ne tik tikiu – dabar žinau, ir jūs žinote tokių istorijų. Neseniai visa Lietuva tokią irgi išgirdo apie mamą ir kūdikį Kaune.
Prisimenu, kaip tada, kalbėdama su bendrais pažįstamais apie tą emigrantę Simoną, išgirdau pasibaisėjimą ir nuostabą, kad toji namie turi altoriuką ir net meldžiasi. Jai tikrai kažkas negerai su galva, labai negerai, – kalbėjo apie ją buvę draugai. O juk mes buvome perestroikos vaikai. Menininkai. Muzikai. Dailininkai. Pankavome. Skaitėme Markesą ir Kastanedą. Tačiau buvome bedieviai.
Deja, mano karta dažniausia turėjo tėvus, kurie nevaikščiojo į bažnyčias. Kas dėl karjeros, kas tiesiog nuoširdžiai niekuo netikėjo. Mano tėvų kartai Dievas buvo miręs kažkur Sibiro platybėse ir KGB rūsiuose. Laimei, turėjome močiutes, kurios tą tikėjimą išsaugojo ir nusivesdavo mus vasaromis į bažnyčią.
Laimei, turėjome močiutes, kurios tą tikėjimą išsaugojo ir nusivesdavo mus vasaromis į bažnyčią.
Šiandien Dievo Lietuvoje lyg ir daugiau. Tačiau kai žmonės bažnyčioje mato politikus, kurie, vos iš jos išėję, spjaudo tautai į veidą ir eina tvarkytis savo reikaliukų, arba reikalauja vardan koronos atkišti petį, grasindami neįleisti į bažnyčias neskiepytų, tas tikėjimas atrodo labai liūdnai ir veidmainiškas. Ypač, kai pradedi stebėti gyvenimą svetur.
Dabar esu Graikijoje. Vieną vasaros dieną užsukau į miestelio bažnyčią. Nuolat čia užsuku, įmetu eurų, padeginu žvakę, paverkiu, jei sunku, tada nurimstu, nes žinau, kad esu išklausyta, ir kad viskas bus taip, kaip reikia. Tik reikia kantrybės ir pasitikėjimo Dievu. Taigi, kartą sėdžiu aš toje bažnyčioje, ją tik ką atidarė po siestos. Eina žmonės, daugiausiai į kurortą suvažiavę atėniečiai. Jaunesni, vyresni.
Staiga matau paauglių vaikinų būrelį. Jiems po penkiolika, gal šešiolika, jie penkiese. Veidai linksmi, turbūt tik ką atvažiavo su tėvais ilsėtis – juk vasara, atostogos. Karšta, prasideda maudynės ir naktinėjimai. Čia, mūsų saugiame miestelyje, vasarą paaugliai gatvėse vaikštinėja ir linksminasi iki ryto.
Naktį nekaršta, saugu, tad jie tiesiog plepa, žaidžia stalo futbolą pavėsinėje, šnekučiuojasi, net sėdi baruose ir gurkšnoja kolą ar vandenį. Alkoholio nelabai jiems kas parduoda (ir šiaip graikai negeria, jeigu ką – dar nemačiau čia girto žmogaus per tris mėnesius).
Visi vieni kitus pažįsta. Net jei pirktų, kitą rytą tėvai jau žinotų – bent taip jų sistemą man išaiškino vietiniai. Tad ir mano dukra su draugėmis čia atvykusi malasi mieste iki ryto, susirado draugų su riedlentėmis ir kitokiais paaugliškais atributais. Aš taip irgi kadaise leisdavau vasaras kaime. Eidavome į šokius nuo trylikos metų į gretimą kaimą per mišką, ir grįždavome paryčiais, nes tai buvo norma – niekas nedraudė, bernai palydėdavo po diskotekos.
Taigi, tas vaikinų paauglių būrelis apeina bažnyčią, prie ikonų persižegnoja, pabučiuoja jas, kaip įprasta čia, Graikijoje, ir tyliai kalbėdamiesi išeina. Vakare matau juos vėl mieste. Jie vaikšto pajūriu, bendrauja, rėkauja, draugiškai stumdosi, klega – kaip normalūs šešiolikmečiai. Linksmi. Blaivūs. Be jokios agresijos. Kažkur netoliese, matyt, restorane sėdi tėvai. Kartais visi kartu linksminasi. Mačiau, kaip viename bare mama šalia mūsų šoko su paaugliu sūnumi. Visi draugauja. Baruose irgi sėdi visi: ir jaunimas, ir senučiukai, visi pasipuošę ir orūs.
Gal aš klystu, bet pasakykite man, prašau, ar daugelis iš mūsų savo paaugliams vaikams, atvykusiems, pavyzdžiui, į Palangą, sakome: „Pirmiausia, sūnau, nueik į bažnyčią, pasimelsk, kad būtų geros atostogos”. Ir tas sūnus su draugais eina? Mano vaikai lankė tikybą, yra krikštyti ir lyg visada matė mano pavyzdį, kad Dievas yra tai, kas yra – tai juk taip aišku ir paprasta. Visgi, aš neįsivaizduoju, kad mano vaikai ar jų klasiokai, atvykę į Palangą ar Nidą, pirmiausia nueitų į bažnyčią. Tikrai tokių yra, bet kiek? Kur jie? Aš tokių, deja, nepažįstu. Nes pas mus tikėti vis dar yra gėda. O jeigu tu kalbi garsiai apie tikėjimą ar gilesnius dvasinius išgyvenimus, atradimus tame nematerialiame pasaulyje, esi truputį nenormalus. Tiek to, aš sutinku būt nenormalia, nes man patinka tokie pat.
Visgi, aš neįsivaizduoju, kad mano vaikai ar jų klasiokai, atvykę į Palangą ar Nidą, pirmiausia nueitų į bažnyčią.
Pavyzdžiui, tas pagyvenęs vyriškis baseine. Atvykome į pajūrio baseiną su draugu iš Suomijos. Jis mus aplankė su darbine misija, tad vėjuotą dieną atsivežėme jį čia. Gali turkštis baseine, gali būti prie jūros šalia, bet kai vėjuota, o bangos labai didelės, tada visi buriasi kur užuovėja, aplink baseiną. Aš nueinu prie jūros, sėdžiu, grožiuosi bangomis, sėdžiu viena, mąstau, strateguoju, kaip čia tą gyvenimą Graikijoje toliau tvarkytis, kad ne tik aš, bet ir kiti brangūs žmonės būtų šalia, ilgesys širdį spaudžia… Ašaros tvenkiasi…
Žiūriu, link manęs eina toks pagyvenęs Apolonas, su trumpikėmis, įdegęs ir raumeningas, žilas žilas graikas Zorba. Nu va, galvoju, turbūt kabins mane, tokią gražuolę blondinę (chi chi). Žiūriu į tolį, tikiuosi, kad praeis pro šalį, tokia visa rimta ir liūdna. Bet jis prieina ir paduoda man dvi prinokusias figas. Kažką sako, gal – valgyk, skanios, nuplautos. Iš kur jis jas gavo? Čia pajūris, akmenys, nėra jokių figmedžių aplink. Susigraudinusi dėkoju, jis kažką dar pasako graikiškai ir nueina.
Grįžtu pas savo draugus, rodau tas figas, pasakoju, valgome… Paskui pamatau tą vyriškį baseine – pasirodo, jis prižiūrėtojas. Nusiperku spragėsių, einu vėl link jūros, prieinu prie jo, pavaišinu. Jis paima vos vieną rutuliuką, turbūt nevalgo tokių nesąmonių, padėkoja. Vėliau vėl susitinkame prie baseino, klausia, iš kur aš. Sakau, iš Lietuvos, susipažįstame, jis Džordžas, suprask, Jurgis, daug metų dirbo Rode, viešbutyje. Dabar pensijoje, tad leidžia dienas toks lyg savanoris gelbėtojas ar prižiūrėtojas baseine. Šnektelime, ir tiek žinių. Bet aš laiminga, man taip faina dėl tų figų…
Na, sutikite, neįsivaizduoju tokios situacijos Lietuvoje, kad kažkur viešame baseine mane nei iš šio, nei iš to pavaišintų samdomas baseino prižiūrėtojas. Įtariu, tai net neįmanoma dėl Lietuvos higienos normų (cha cha cha). Pavyzdžiui, pavaišinti lankytojus figomis ar obuoliais. Pavaišino šiaip sau, nes aš liūdna sėdžiu. O gal aš klystu?
Ir tos Marijos, Kristaus ikonėlės nuotraukos – visur Graikijoje, kur benueitum… Parduotuvėje, kepykloje, bare, restorane, ledainėje, cukrainėje, vaistinėje, ūkinių prekių parduotuvėje, knygyne, pas odontologą, pas veterinarą… Viskas matuojama dieviškumo matu, o ne apkalbant kitus pagal savo supratimą ir sugedimą. Vienintelis, kas tave nuolat stebi, yra Dievas. Tik jam privalai patikti ir įtikti – gal todėl čia taip gera?
Beje, Graikijoj mokyklose pamokos prasideda malda. Ir jums linkiu kiekvieną dieną malda pradėti, kad nuo ryto širdyje stotų taika ir ramybė, o ne interneto pranešimai apie pasaulio beprotybę ir karus. Atėjom čia gyventi ir daugintis, taip pasakyta. Tai ir gyvenkime.
