Kadaise kūrėm su kolegom vieną laidą. Tai buvo bulvarinė laida iš serijos „Kas kur kada su kuo ką veikė?” ir vadinosi „Ką žmonės pasakys”. Tas „Ką žmonės pasakys” reiškė, kad lietuvių nacionalinė ypatybė ir gyvenimo prasmė neretai yra noras būti, gyventi, mąstyti, atostogauti, leisti pinigus ir politikuoti kaip visi bei persekioti tuos, kurie drįsta elgtis laisvai ir mąstyti savo galva.
Mano bičiulė Nijolė Degutienė, tikra vibracijų specialistė ir net matuotoja, atskleidė man paslaptį, kurią sužinojo iš amerikiečių psichiatro, žmogaus sąmonės tyrinėtojo dr. Davido R. Hawkinso, tiriančio žmonių vibracijas. Apie 80 procentų Lietuvos žmonių, kaip ji nustatė, vibracijos siekia vos 200, kai, sakykim, etalonas ir matas, pagal kurį matuojamas laisvo ir net nušvitusio žmogaus vibracijos, tokių kaip Kristus, Krišna ar Buda, siekia net 1000.
Taigi, anot šio psichiatro, žemų vibracijų žmonės yra pirmiausia kamuojami nuodėmių, nelaisvi, nori viską gauti už dyką, labai nori būti kaip visi ir ypač stengiasi kitiems pareguliuoti gyvenimą, net kai neturi tam nei teisės, nei kompetencijos, nei leidimo.
Galite tomis teorijomis netikėti, bet stebėdama savo aplinką ir viešąją erdvę matau, kad ši teorija nėra tušti žodžiai. Ar pastebėjote, kiek daug aplink mus tokių, kurie žino, kaip gyventi kitiems, kaip žaisti krepšinį, kaip elgtis pandemijos metu ir net su kuo kam draugauti ar gyventi? Žinodami šias masių valdymo ypatybes, prekybininkai mums kiša gyvenimo madingus būdo modelius, prekes, net šuniukų mados užeina, nes dauguma nori būti kaip visi ar bent neišsiskirti.
Garsenybės ypač kenčia nuo tų žemų vibracijų žmonių atakų, nes šie jaučia pareigą po kiekvienu sekamos žvaigždės postu parašyti savo nuomonę, patarti ar pareguliuoti gyvenimą, išsakyti kritiką. Tai vyksta su politikais, sportininkais ir kitomis įžymybėmis.
Tas pats ir tarp artimų žmonėmis, kurie žino, kada kam tuoktis, gimdyti vaikus ar skirtis. Juk Petras iš Kelmės geriau žino, kaip reikia rengtis Ingai Stumbrienei, o Marytė iš Londono neprašoma patars, kaip auklėti vaiką Agnei Jagelavičiūtei ir primins tas dešimt dienų Nidoje, nors pati gal skęsta svaigaluose iki kaklo.
Taip žingsnis po žingsnio tokiu stiliumi priėjome prie to, kad per pandemiją buvom klusniai įkišti į kaukes, uždaryti namuose; pradėjome net persekioti vieni kitus, ar tinkamai laikomės karantino nurodymų, nes juk turim visi būti vienodi. Tada sekė skiepų eilė, vėl reikėjo būti kaip visi, nes tik taip galim įveikti pandemiją, sakė tie manipuliatoriai, o didžioji dalis žmonių tikėjo tomis teorijomis ir klusniai skiepijosi, nes kaipgi netikėsi, jeigu jomis tiki ir kaimynas, ir per televiziją taip sako.
žingsnis po žingsnio tokiu stiliumi priėjome prie to, kad per pandemiją buvom klusniai įkišti į kaukes, uždaryti namuose.
Dabar atėjo dar baisesnis etapas – visi turi vienodai mąstyti ir elgtis karo Ukrainoje metu. Priimti į namus ukrainiečius, nors gal nėra tam nei noro, nei sąlygų, ir šiaip vyras, pavyzdžiui, mergišius ir panašu, kad gali nubėgti paskui tą gražuolę ukrainietę į kitą kambarį pavartyti „Kamasutros”.
Visi privalo vienodai nekęsti Rusijos ar Putino su visais puškinais ir gagarinais priešaky, aukoti pinigus ir paskutinius marškinius, dėtis vienodas feisbuko vėliavėles; visi turi pasmerkti kitokius, drįstančius to nedaryti ar turėti savo nuomonę, nebeiti į mėgstamų atlikėjų koncertus, gal net sudeginti kompaktinius diskus, nes „nu taip liepė Valinskas”, o juk jis „negali būti neteisus” – visgi „Auksinį protą” su Tapinu veda, turbūt labai protingi ir vertybiškai teisingi abu, jeigu juos televizorius, ir dar nacionalinis, rodo, ane?
Ir taip toliau, ir panašiai.
Ir aš pabėgau iš tokios Lietuvos, pasakysiu jums atvirai. Antras mėnuo sėdžiu Graikijoje, dirbu čia, skalauju jūroje protą, dvasią ir kūną, džiaugiuosi gyvenimu, draugiškais žmonėmis ir laisve bei planuoju likti čia ilgam. Kiek įmanoma ilgiau, jeigu tik Dievulis leis.
Jaučiu, kaip Lietuvoje tapo nuodinga ir net baisu gyventi, kaip nukvako žmonės ir kokie jie tapo ne tik buki, bet ir pikti. Mane išmetė iš feisbuko draugų pavasarį netgi tie, su kuriais jaunystėje gerdavome pigų vyną ant Vilnelės kranto ir dalinomės paskutiniu grikių šaukštu bendrabutyje.
Nesiskundžiu, tik konstatuoju faktą. Išmetė iš draugų, užblokavo, nes buvo tokia komanda iš valdžios – persekioti ir blokuoti tuos, kas ėjo į šeimų maršus ar rašė tekstus „Respublikai”. Nes nu mes kaip ir vatnikai, išdavikai ir šiaip kaka lialia, ridiskos ir neteisingi liaudies priešai. Nemylim Lietuvos ir Landsbergio, o po lova slepiam žurnalą „Tarybinė moteris” su melžėja ant viršelio bei rinkinį Lenino raštų.
Tiesa, gal tie mano draugai nežinojo, kad sisteminiai ir vertybiškai teisingi leidiniai mano paslaugų tiesiog nebeėmė – juk nesisteminiai žmonės Lietuvoje yra pasmerkti badauti tol, kol taps tokie, kaip visi. Kaip reikia. Paklusnūs. Tylūs. O dar geriau, kad jų išvis nebūtų, todėl raganų medžioklė pasiekė tokį lygį, kai priešai jau atvirai juokauja, na, sakykim, juokauja, apie nukapotas galvas.
juk nesisteminiai žmonės Lietuvoje yra pasmerkti badauti tol, kol taps tokie, kaip visi. Kaip reikia. Paklusnūs. Tylūs. O dar geriau, kad jų išvis nebūtų.
Taigi, dabar aš klausiu. Kiek dar žmonės tikės, kad reikia gyventi ir mąstyti kaip visi? Elgtis pagal komandą? Juk nei pandemiją įveikė karantinai ir skiepai, nei dar vienas paaukotas euras ar bairaktaras nepribaigė Putino režimo. Net sankcijos neveikia taip, kaip buvo tikėtasi – tai pripažįsta ir politiniai apžvalgininkai.
Kokios sankcijos gali veikti sovietmetį ir karą mačiusius žmones, jūs man pasakykit? Kas gali pagąsdinti rusus ar netgi mus? Ar jus labai išgąsdintų šiandien, jei nebeliktų makdonaldo ar kokakolos? Manęs tai ne – sumuštinių su batonu visada buvo net Tarybų Lietuvoj, o limonadas „Buratinas” yra ne tik skanus, bet ir sveikesnis buvo, įtariu.
Taigi, ar vis dar kvailinami žmonės atsipeikės, kaip manote? Ar supras, kad vienintelis matas, apsprendžiantis žmogaus vertę, yra jo sąžinė ir atsakomybė prieš Dievą? Ne kaimyną, ne bendradarbį ir ne Valinską?
Labai tikiuosi ir smalsiai stebiu, kur nuplauks šitas laivas kiaurais šonais, pilnas įtūžusių keleivių, mėtančių vienas kitą per bortą, nors skylės laive jau didesnės už Titaniką pražudžiusio ledkalnio. Ir kur tas laivas plaukia, gal žinote?
