Po vieno mano teksto iš Graikijos radau tokių komentarų, iš kurių supratau, kad visgi ne visi moka džiaugtis svetima laime. Kažkam užkliuvo, ko aš ten toje Graikijoje sėdžiu ir už kokius, atsiprašant, pinigus. Kažkam nepatiko mano ramybės filosofija… Nes kaipgi galima džiaugtis gyvenimu ir filosofuoti, kai pasaulyje vyksta tokie baisūs dalykai?
Aišku, nieko čia naujo po saule, pavydas – labai sunki negalia, visgi pabandysiu dabar papasakoti, ką daryti, kad gyvenimas net šiais laikais vyktų pilna koja, kad nebūtų kada stebėti svetimus ir rašyti piktus komentarus, slapčia apmaudžiai suvokiant, kad patys esam atsakingi už savo laimę, na, bent jau kasdieninę ir gan lengvai sukuriamą. O juk nieko kito be tos kasdienybės ir neturime, suprantate?
Matote, laimė, džiaugsmas bei ramybė yra būsenos, kurias įmanoma susikurti nelaukiant, kol viskas įvyks taip, kaip tikimės. Nes kai jūs nusipirksite naują išsvajotą automobilį, benzino kainos gal bus tokios, kad net nespėsite su juo nuvažiuoti iki jūros. Juk dar neseniai tikėjote, kad būsite laimingi tada, kai pasibaigs pandemija. Arba kai bus išrasta vakcina.
Tačiau kai pasibaigė pandemija, prasidėjo karas Ukrainoje. O kai pasibaigs karas Ukrainoje, jūs gal nebeturėsite sveikatos ta žinia pasidžiaugti, nes tą sveikatą bus suėdęs nerimas ir blogųjų naujienų skaitymas, tyliai ir garsiai keikiant nepažįstamus žmones, kurie jums nieko blogo nepadarė, tiesiog lygiai taip pat kaip ir jūs patikėjo, kad pasaulis turi būti toks, kaip jie įsivaizduoja. Suprantate?
Nors greitų laimės receptų kūrėjai sako, kad tereikia sau įsakyti, ir ta laimės būsena apims, visgi ne viskas taip paprasta.
Taigi, kaip išsaugoti ramybę ar bent lašelį džiaugsmo šiame beprotiškame laike? Nors greitų laimės receptų kūrėjai sako, kad tereikia sau įsakyti, ir ta laimės būsena apims, visgi ne viskas taip paprasta. Tai sugeba tik tie, kurie ilgai ir atkakliai treniruojasi, giliai tiki Dievu arba sėkmingai dirba su savo ego, jau yra išmokę suvaldyti savo nerimastingas mintis ir atpažinti nelaimingumo ir nerimo sukėlėjus, laiku juos utilizuoti…
Visgi net ir neturintiems noro ir laiko skaityti protingas savigalbos knygas yra vilties. Tikrai yra daugybė būdų pasijusti geriau netgi šiandien, kai mus atakuoja nerimastingos antraštės internete, kai kažkur vyksta karas, o politikai, rodos, lenktyniauja, kaip pribaigti paskutinius tautiečių optimizmo likučius…
Pamenu, pernai žiemą, per pandemiją ir visus tuos skiepų ir gpasų terorus, būdavo kartais taip nyku ir negera ant širdies, kad kartais su draugu važiuodavome pasivaikščioti į kapines. Dabar juokiamės tai prisiminę, o tada tikrai, kažkur perskaičiau, kad jei viskas atrodo beviltiška, reikia nuvažiuoti į kapines, ir iškart pasijusi geriau. Juk kur geriausia suvokti ir pasidžiaugti, kad esi gyvas, jeigu ne ten, kur dvelkia amžina ramybe… Žinokite, tikrai šis metodas veikdavo, nors ir skamba tragikomiškai.
Pasivaikščiodavome, pasigrožėdavome senoviniais antkapiais ir epitafijų išmintimi, pasidrąsindavom, kad svarbu, jog esame gyvi, ir toliau gyvendavome, kol šią vasarą atvykę į Graikiją likome čia ilgam. Galima sakyti, dėl Zorbos. Ne graiko, o šuns tokiu vardu. Mes jį pernai išvadavome iš vergijos prie būdos, o šiemet jau reikėjo priimti sprendimą, ar bandome atiduoti kažkam, ar pasiliekame sau.
Pasilikome, ir dabar aš kasdien su Zorba vaikštau, nes jam, niekada iki mūsų pažinties nevedžiotam, tai yra tokia laimė… Pamatęs pavadėlį jis taip juokingai pradeda sukiotis ir šokti savo pasivaikščiojimo viliotinį, kad aš kaskart pasijuntu laiminga, suvokdama to gauruočio džiaugsmo laipsnį. Kasdien dėkoju tam šuniui, kad jis mus padrąsino likti Graikijoje, nes tikrai nebuvo jo kur dėti, o vežtis į Lietuvą – juo labiau.
Tiesą sakant, nesinorėjo grįžti į Lietuvą dėl daugybės priežasčių.
Tiesą sakant, nesinorėjo grįžti į Lietuvą dėl daugybės priežasčių, tad likome čia atseit dėl Zorbos. Skamba vaikiškai? Galbūt, bet kas žino, kurie mūsų poelgiai yra teisingiausi: tie vaikiški, ar brandūs ir racionalūs?
Taigi, vaikštome mes su Zorba šiandien pajūriu, renku sau visokius gražius medgalius, kuriuos paskui ištapau, ir staiga užsinoriu rinkti per audrą bangų išmestą plastiką ir šiukšles. Juk žinome, kad tie visokie plastikiniai reikaliukai labai daug žalos jūrų gyvūnijai padaro, tai, sakau, gal bent vieną kokį vėžlį pavyks nuo įsipainiojimo į tinklus ar kamštelio prarijimo išgelbėti.
Taigi, renkame mes tas šiukšles, ir aš galvoju. Viešpatie, kokia laimė, aš net tik galiu išeiti pasivaikščioti, nulaikyti tą didžiulį šunį, kuris mane kaip vėliavą tempia, kai pamato savo gentainį. Aš dar galiu ir štai tokį prasmingą darbą atlikti, niekieno neprašoma ir neverčiama, – ar tai ne palaima?
Beje, esu naktimis Vilniuje plovusi savo laiptinę, kai vienu metu neturėjome valytojos, bet nesakiau to kaimynams, norėjau padaryti siurprizą, nes irgi kažkur perskaičiau, kad darbas be atlygio ar pagyrimo, ne už pinigus, o dėl kitų gerovės, padaro žmogų laimingesnį. Gal todėl šiuo metu išgyvename tikrą savanorystės bumą, nes žmonės jaučia, kad ši veikla daro juos tiesiog laimingais.
Jeigu nenorite rinkti šiukšlių ar paslapčia plauti namo laiptinės, siūlau maudytis jūrose, ežeruose ar bent išeiti pasivaikščioti, pasigrožėti gamta. Neturite motyvacijos? Tiesiog prisiminkite save, kai, pavyzdžiui, sunkiai sirgote ir net neturėjote jėgų to padaryti. Arba prisiminkite tuos, kurie dabar sėdi kalėjimuose ar gyvena susigrūdę kur nors megapoliuose, lūšnynuose, be medžių ir parkų, kurių pas mus dar, ačiū Dievui, pilna.
Aš čia, Graikijoje, vis dar kasdien maudausi jūroje ir, manau, darysiu tai net žiemą. Oras dar šiltas, jūra irgi, bet vakar pirmą kartą per penkis mėnesius tikrai lijo ir net griaudėjo, tai neišsimaudžiau. O šiandien lietus nurimo, bet vėjas pučia stiprus, bangos didžiulės, niekas nesimaudo. Aš darau savo penkis Tibeto pratimus ryte ir mąstau, kad visgi noriu maudytis. Sakau sau, palauk, juk jei tokiu oru dabar savaitgaliui Lietuvoje nuvažiuotum tris šimtus kilometrų iki jūros, būtų toks oras ir tikrai šilta jūra, juk bėgtum maudytis laiminga, tiesa? Tai aišku.
Šokau į šlepetes, pasikviečiau ir lietuvaites, kurios čia ilsisi, maudėmės, turškėmės bangose, laimingos, nors jos iš pradžių irgi abejojo, galvojo, kad bus šalta… Kurgi ne, net karšta buvo iš to smagumo.
Kas jus daro laimingais? Prisiminkite, juk kažkada vaikystėje tikrai galėjote valandų valandas piešti, svajoti, sklaidyti meno albumus, kurti eiles, dainuoti ar šokti, negalvodami, kaip atrodot, tiesa? Tai kas dabar trukdo tai padaryti?
Tikrai visada yra kažkas tokio, kas nuskaidrins sielą. Juk Dievas mums davė viską, kad būtume ramūs ir laimingi kas beatsitiktų, tereikia žengti Jo link ir pasakyti ačiū už galimybę gyventi. Jausti. Kvėpuoti. Matyti. Grožėtis debesiu ar tyru mylimo žmogaus žvilgsniu. Nusišypsoti nepažįstamam žmogui.
Mes čia su Zorba, kai vaikštome, su visais sveikinamės, prie jūros sėdintys senjorai mus kalbina, klausia šuns vardo, ar liksime čia žiemoti. Matau, kaip jiems smagu tai daryti, jie tikrai myli gyvenimą, smalsiai stebi jį, atrasdami visuose, net paprastuose, dalykuose, džiaugsmą ir bendravimo malonumą. Ir šiaip čia žmonės sveikinasi, o jei sustoju prie kaimynės namo pauostyti rožių, būna, kad gaunu jų dovanų. Tuomet einu namo su tom rožėm išsišiepusi ir susigraudinusi.
Nes atėjome čia mylėti ir gyventi. Nepamirškime to, nes karai pasibaigs, kaip jau buvo ne kartą, o mes atsigręžę turėsime įvertinti, ką tuo metu rinkomės. Ramybę, gyvybę, taiką širdyje ir meilę, ar neapykantą ir tulžingas mintis, kurios atimą gyvenimo džiaugsmą ir viltį. Aš renkuosi ramybę ir meilę, kas beatsitiktų.
Nes mūsų pasirinkimai ir intencijos yra pagrindas ateičiai, kuri neišvengiamai ateis. Jeigu netikite amžinybe, prisiminkite, kad apie mus kada nors kurs filmus ir knygas, kalbės vaikai ir anūkai, ir mes tose istorijose būsim tie, kurie įkvėpė, arba tie, kurie atrodė menki, bedvasiai ir apgailėtini. Tai pasistenkime būti verti vardo To, kuris mus sukūrė pagal savo paveikslą.
