Pradėjau žiūrėti serialą „The Chosen“, „Išrinktieji“, apie Kristaus ir jo tuometinės draugijos, vėliau tapusios apaštalais, gyvenimą. Geras serialas, yra apie ką pamąstyti, nes ir Kristus, ir jo kompanija buvo anuomet tokie truputuką, švelniai tariant, nevykėliai. Na, gal išskyrus Matą, tas seriale vaizduojamas kaip vienišius hipsteris dabita, tiesa, patys žydai jo nekenčia, mat jis iš savo tautiečių renka mokesčius ir tarnauja romėnams, ir jam tenka vakarieniauti per šabą su šunimi.
Žodžiu, esmė ta, kad tie, kas atrodė pasmerkti atstūmimui, skurdui ir buvo tik vergai ir pašaras elitui, tampa istorija ir autoritetu kiekvienam gyvenimo prasmės ieškančiam žmogui.
Kur vedu. Įsijungiau anądien, taip iš gryno mazochizmo, Andriaus Tapino laidą, kur jis su kitais elitais vakarieniauja kažkokiam prabangiam restorane. Žurnalistas A. Tapinas, šoumenas A. Valinskas, menininkė N. Marčėnaitė, komikas J. Jankevičius ir politikas EK narys Virgilijus Sinkevičius, na, toks tikras tautos žiedas, į kurį žiūrėdamas mužikas turėtų ryti seiles ir svajoti tapti tokiais, kaip jie. Sėkmingi, gražūs, kvepiantys, visko matę, poliglotai, intelektualūs, savim pasitikintys, žinomi, neklystantys. Amžini.
Taigi, sėdi jie prie gražiai padengto stalo, geria prabangų nealkoholinį vyną, valgo skystą dešrą – taip taip, yra ir tokia, pasirodo – tepa ją kartu su supersviestu ant ekologiškos duonutės ir šmaikštauja, dalinasi įdomiais gyvenimo nutikimais ir nuotykiais su kitais elitais.
Viskas nuostabu, geras maistas, gražūs žmonės, viena už kitą įdomesnės istorijos, pagardintos garsiausiomis pavardėmis nuo Europos Sąjungos iki vietinių politikų, net Dalios Grybauskaitės, kurią Nomeda, pasirodo, stačiai įkalbinėjo tapti prezidente, įsivaizduojate?
Viskas būtų puiku, jei tai ir būtų eilinė elito vakarienė be jokio tikslo paimti ir be savo sėkmingumo demonstravimo imti ir papilti pamazgų ant tos kitos Lietuvos, kurios į tokias laidas nekviečia, nes ji, na, kaip čia švelniau pasakius, nesilaiko pagrindinės partijos ir ES krypties politikos.
Žodis po žodžio vis tiek kalba pasisuka apie vakcinas. J. Jankevičius pajuokauja apie monetas, „limpančias“ prie rankos po vakcinos, o tada Valinskas pratrūksta apie tuos, nenorinčius skiepytis, kurie sėdi tam tikruose feisbuko puslapiuose ir dalinasi visokia nesąmoninga sąmokslo teorijų informacija: „Aš negalėjau patikėt, bet tik dabar pamatai, kiek tų žmonių aplink tave yra tokių, tiesiai šviesiai, idiotų“.
Nomeda antrina jam: „Bet jų yra labai daug“… Valinskas tęsia: „Bet jie visą laiką buvo pasislėpę, latentiniai. Vienas gydytojas, kuris prieš vakcinas, kai jo žmona pasiskiepijo, jis pakėlė skandalą, ir puolė su magnetuku tikrint, ar nėra indikacijų“.
J. Jankevičius bando švelninti situaciją ir primena elitui: „Mes visi turim konstitucinę teisę būti kokie tik mes norime“, į ką Nomeda irzliai sureaguoja: „Tu vis tiek mus priversi subloguoti“, suprask, ją, menininkę, net pykina nuo minties, kad žmonės gali turėti savo nuomonę, ir dar netgi ne tokią, kaip elitas. „Sirgti ir mirti laisvi“… ironiškai pratęsia A. Valinskas.
O Nomeda autoritetingai tęsia: „Procentas protingų ir neprotingų žmonių tarp įvairių profesijų žmonių yra labai panašus“. Suprask, nieko tokio, kad ir tas medikas neprotingas, visur durnių yra, o keramikės irgi būna protingos, ne tik moka molį minkyti.
„Aš pažįstu protingų žmonių, kurie atsisako vakcinuotis“, oriai pareiškia Justinas Jankevičius, į ką elitas sutartinai nereaguoja, nes, na, suprask, jis juk humoristas, tai kaip tas rūmų klounas, nežinia, kada juokauja, taigi, jam kaip ir atleidžiama.
Kiti, sėdintys prie stalo, kaip supratau, skirtingai nuo Justino, nepažįsta nė vieno tokio, kuris būtų ir protingas, ir nenorėtų vakcinuotis, tik politikas V. Sinkevičius apgailestaudamas pripažįsta, kad „jie ir mes žiūri labai skirtingus dalykus ir būna skirtinguose informaciniuose laukuose“.
Prieš svajodami tapti elitu, gerai pagalvokite, kokiu norėtumėt būti.
Taigi, turbūt panašiai anais laikais atrodė ir kalbėjo fariziejai, ir galingi romėnai apie tuos naivuolius nevykėlius runkelius, kurie, įtikėję kažkokiu Kristum, sekė paskui jį ir, nepaisydami pašaipų, tikėjosi stebuklo. Stebuklas, beje, taip, kaip jie tikėjosi, neįvyko, jų garbinamas mesijas buvo gėdingai nuteistas, nuplaktas ir nukryžiuotas. Kas buvo vėliau, žinome irgi.
Todėl prieš svajodami tapti elitu, gerai pagalvokite, kokiu norėtumėt būti. Tuo, kuris įtikėjęs savo visagalybe per sunkmetį puotauja ir dūsauja dėl „idiotų ir neprotingų“, nes tie nepasiduoda elito spaudimui būti tokiais runkeliais, kaip liepiama ir kaip jiems „priklauso“, ar tokiu, kuris turi savo sąžinę, galvą, intuiciją ir pasaulio matymą, gautą iš prigimties, o ne įpirštą elitinės propagandos.
Adventas ypač geras laikas tokiems apmąstymams, nes galų gale mes vis tiek tapsim maistu Kūrėjo akims ir širdžiai arba pašaru toms jėgoms, kurios šitą pandeminį chaosą ir įsuko.
