Neseniai klausiau įdomų ortodoksų arkivyskupo Andrejaus Tkačiovo pamokslą apie tai, kad nereikėtų labai žavėtis stebuklais, juk ne tik Kristus juos darė, bet ir tas piktasis, kai Kristus atėjo į dykumą, pademonstravo jam savo galią ir sugebėjimus. Visgi aš, neslėpsiu, esu didelė stebuklų gerbėja, kaip ir mes visi turbūt, ir tie, kurie jais tiki, ir tie, kurie atseit netiki. Iki tol, kol kas nors nenukrenta ant galvos taip akivaizdžiai, kad nebėra kur dėtis.
Mano draugai graikai, pas kuriuos vasarą apsistojau ilsėdamasi, pamenate, rašiau apie juos, Kristina ir Kostas, yra labai tikintys. Jiedu augina Kristinos vaikučius, kurių ji susilaukė, kaip suprantu, gan brandžiame amžiuje. Kartą mums kalbantis ji parodė į netoliese stūksantį kalną, ant kurio įsikūręs Švenčiausios Mergelės vienuolynas, ir prisipažino, kad laukdamasi vaikų labai daug ir karštai meldėsi tai Mergelei.
Net savo sūnų, vieną iš dvynių, pavadino Panagiočiu, kas lietuviškai reikštų Marijų. Taigi, gyvena sau Kristina linksmai, tikinti Dievu ir stebuklais, ir nereikia jai didesnių įrodymų apie tai, kuo tiki, negu du stebuklai, lakstantys kieme, spėju. Ir žinot ką, kai tiki jais, tai tie stebuklai ir vyksta, nori to ar nenori. Netikit?
Netoli Kristinos gyvena mano jaunystės laikų draugė lietuvaitė Daiva, ji Graikijoje jau daugiau nei dvidešimt metų. Daivos dėka ir aš tą šalį pamilau, kai pradėjau pas ją važinėti. Taigi, Daiva nuomoja kambarius lietuviams, padeda ir Kristinai išnuomoti jos apartamentus, jau ne venas lietuvaitis ten puikiame Ksilokastro kurorte buvo apsistojęs.
Neseniai Daiva išsikraustė iš buto Atėnuose ir persivežė į namą Ksilokastre visus daiktus iš to buto, įskaitant ir daugybę mielų niekučių, dukros žaisliukų, nes anksčiau Daiva dirbo tokioj aksesuarų parduotuvėj ir pas ją namie visada būdavo pilna nuostabių dalykėlių iš tos parduotuvės. Taigi, susitempė Daiva į namą tas grožybes ir sugalvojo tokį dalyką.
Beveik kasdien jos abi su paaugle dukra suruošia maišelį dovanėlių, visokių mielų smulkmenų, paslapčia nuneša prie Kristinos namų ir palieka prie vartelių. Kristina randa tas dovanas, džiaugiasi turbūt, rodo vaikams, juk adventas, stebuklų metas, o pasidžiaugusi eina per kaimynus, skambinėja pažįstamiems, Daivai taip pat, ir bando išsiaiškinti, kas čia tas geradaris. Daiva juokias, apsimeta kvailute, sako, ką aš žinau, turbūt Kalėdų senis tas dovanas palieka, ko tu suki galvą, kas? Radai, ir džiaukis.
O Kristina sako, man nepatogu, nenoriu jaustis skolinga, turiu kažkaip tam žmogui atsidėkoti, nes graikai jau tokie, už gerą geru būtinai nori atsilyginti, bet nebūtinai patys padarę gera tą materialinį atlygį priima.
Didžiausias džiaugsmas yra pradžiuginti kitą.
Štai dar vasarą, atostogaujant ten, kaimynas Vasilis kartą kava vaišino, kai nauja kavinė gatvėj atsidarė ir mes be piniginių iš pliažo ėjom. Kitą kartą mes jį norėjom pavaišinti, jis sako, ne, jei aš jus vaišinau, tai ne tam, kad jūs paskui mane vaišintumėt. Aš jus tiesiog vaišinau, jūs neprivalot man atiduoti tai, ką gavot.
Žodžiu, Kristina nervinas, skambinėja visiems, o Daiva juokias, sako man, gal vėliau jai pasakysiu, kad čia mes buvom, ar kaimynai pamatys, kad mes dovanas paliekam, o dabar lai pasidžiaugia.
O aš klausau šitos istorijos sužavėta, įsivaizduoju tuos žmones, kaip jie nustemba radę dovanas vėl ir vėl, sakau, Daiva, tu kaip kokia Amelija iš Monmartro, stebuklus kuri, ir dukrą mokai, kad didžiausias džiaugsmas yra pradžiuginti kitą. Ir dabar štai rašau, ir graudinuosi. Ir tikrai žinau, kad Kristina šito stebuklo sulaukė ne tik todėl, kad mano draugė yra nuostabi, bet ir todėl, kad tikintys stebuklais ir tampa jų liudininkais.
