Lietuvos šeimų sąjūdis (LŠS) išplatino atvirą laišką adresuotą Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkui Arkivyskupui Gintarui Grušui, Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir kitų Bažnyčių hierarchams, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjams ir bendradarbiams. Skelbiama visą laišką, kurį pasirašė LŠS pirmininkas Raimondas Grinevičius.
Jūsų Eminencija, kreipiamės į Jus ir į visą tikinčiųjų bendruomenę. Šiuo sudėtingu Lietuvai metu valdančioji dauguma piliečių nepasitenkinimą dėl savo nesugebėjimo kalbėtis su Tauta bando dangstyti tariama nepagarba Bažnyčiai ar Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjams. Tuo stengiamasi supriešinti Lietuvos piliečius ir tikinčiuosius su Bažnyčia.
Pareiškiame, kad Lietuvos Šeimų Sąjūdyje gausu nuoširdžiai tikinčių žmonių. Siekius apginti šventas šeimos tradicijas bei atkurti tikrąją demokratiją galime įgyvendinti tik glaudžiai bendradarbiaudami su krikščioniškomis bendruomenėmis. Mūsų ginamos vertybės didele dalimi sutampa su Bažnyčios mokymu.
Bažnyčia mums yra pavyzdys kovoje su melo, baimės ir neapykantos apraiškomis. Anuomet tikėjimą bandyta išstumti į visuomenės užribį, dabar ir vėl naikinamas tautiškumas, niekinama prigimtinė šeima, gimtoji kalba, trinama istorinė atmintis.
Mes manome, kad toks, koks buvo organizuotas, Laisvės gynėjų dienos minėjimas nebuvo renginys, vertas žuvusiųjų atminimo, pagarbos jų artimiesiems ar dar su mumis esantiems gynėjams. Tauta nebuvo kviečiama į renginį, o buvo suvaryta už aptvaro. Daugelis tų dienų Seimo gynėjų liko kitoje pusėje.
Su deramu santūrumu pagerbėme žuvusių atminimą, susikaupėme tylos minutei, giedojome Tautinę giesmę ir pagerbėme šalies vėliavą. Žmonės skirtingai vertina šalies Prezidentą ir kitus vadovus, todėl ir jų kalbos buvo vertinamos skirtingai. Neigiama reakcija buvo skirta ne Laisvės gynėjams ar sausio 13-sios įvykiams, o politikams. Tiems, kurie mano turintys išskirtinę teisę nuspręsti, kas gali, o kas negali dalyvauti pagerbimo minėjime ir atstovauti visus žmones, gynusius Lietuvos Nepriklausomybę.
Apgailestaujame dėl pavienių nepagarbių išsišokimų minėjime kalbant Laisvės premijos laureatei, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolei Bernadetai Mališkaitei. Manome, kad tai nebuvo noras pažeminti laureatę. Taip žmonės sureagavo į jos kalboje pavartotus valdžios atstovų nuolat kartojamus žodžius apie tiesą ir melą, dėl jų dialogo su visuomene nebuvimo ir arogancijos.
Nuoširdžiai sveikiname Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjus su Laisvės premija, nes jų kova ir siekiai mums artimi. Deja, istorija sugrįžta ir kaip tada, taip ir dabar reikia vėl kovoti už tikėjimą, demokratiją, tautos tradicijas ir kalbos išsaugojimą.
istorija sugrįžta ir kaip tada, taip ir dabar reikia vėl kovoti už tikėjimą, demokratiją, tautos tradicijas ir kalbos išsaugojimą.
Lietuvos Šeimų Sąjūdis didžiausią pagarbą žuvusiems Laisvės gynėjams parodė ne mitinguose ar tribūnose, kuriose gavo teisę būti tik išrinktieji. Mūsų žmonės padėjo gėlių, vainikus ir pagal krikščionišką tradiciją uždegė atminimo žvakutes ant visų didvyrių kapų visoje Lietuvoje.
Kaip visa Tauta ir tikinčiųjų bendruomenė, norime gyventi ir išlikti padoriais ir ištikimais Lietuvos piliečiais, nemeluojančiais, nepataikaujančiais ir neveidmainiaujančiais dėl asmeninės naudos, mylinčiais savo vaikus ir tvirtas šeimas. Mes tiesiog siekiame, kad Lietuva būtų ant tiesos pamatų pastatyta valstybė ir visiems linkime tarpusavio supratimo ir padoraus santūrumo.
Valdančioji dauguma ir toliau rengiasi priiminėti įstatymus, kurie griauna prigimtinę šeimą, kalbos tradicijas, darbų ir švenčių kultūrą. Siekiama atverti visas galimybes svaigalų ar narkotikų vartojimo plėtrai, į mokyklas jau dabar paslapčia brukama „genderinė“ ideologija. Visa tai daroma prieš visuomenės valią ir nepritariant Bažnyčiai.
Dabar prasideda naujas Lietuvos atbudimas ir nesitikėkime, kad dauguma žmonių nuolankiai tylės ir susitaikys. Didysis šeimos gynimo maršas buvo tik pradžia. Nepaisant dalies esamų ar buvusių politikų paniekos ir arogancijos, stiprėja visuomenės telkimasis, vis daugiau organizacijų ir piliečių kyla į pasipriešinimą neokomunistiniam liberalizmui.
Kova už tikėjimą, nebutaforinę demokratiją, tradicines vertybes, šeimas ir tiesą tęsiasi. Stengsimės kiek galime, kad ji būtų taiki, argumentuotai ir sąžiningai vykdoma. Šiame sugrįžimo į Lietuvą kelyje krikščioniškos vertybės, Bažnyčia ir tikinčiųjų bendruomenė yra mūsų atrama ir stiprybės šaltinis.
