Vasario 16-ąją minint Valstybės atkūrimo dieną už nuopelnus Lietuvai valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas Lietuvos Carito Tarybos pirmininkui, Kauno arkivyskupijos Carito vadovui, diakonui Arūnui Kučikui. Šventės išvakarėse kalbėjomės apie savanorystės pradžią Lietuvoje, prie kurios Arūnas su bendražygiais prisidėjo, daug dėmesio skirdamas jaunimo politikos ir viso nevyriausybinių organizacijų (NVO) sektoriaus gyvybingumui, o taip pat – Carito misijai padėti vargstantiems ir būti jų balsu.
Vasario 16-oji vienam iš Lietuvos Carito vadovų – proga prisiminti ir giminės istoriją, senelio dėdę Praną Liatuką, kuris po 1918-ųjų buvo antrasis Lietuvos kariuomenės vadas: „Sovietmečiu apie jį mums nepasakojo, tačiau, kiek atsimenu, mano senelis – mamos tėtis iš Žemaitijos – irgi buvo toks „ant ribos“. Per šeimos, giminės šventes užsisėdėjus ilgiau prie stalo atsiverdavo jo istoriniai pasakojimai apie miestelius, kuriuose teko gyventi, groti. Apie klebonus, žydų parduotuvėles, nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo Kaune. Sovietmečiu nebuvo priimta apie tai kalbėti, bet seneliui kartas nuo karto „pramušdavo“, o aš mėgdavau pasėdėti kartu“.
– Senelis, kaip ir Jūs jaunystėje, buvo muzikantas?
– Taip, Kaune tarnaudamas kariuomenėje jis pramoko muzikos teorijos, su orkestru grojo Karininkų ramovėje, miesto šventėse, o grįžęs į Šilalės kraštą Žemaitijoje vadovavo dūdų orkestrui, kultūros namams. Instrumentavo kūrinius neturėdamas jokio kitokio išsilavinimo, tik Lietuvos kariuomenės muzikos kursus. Aukštas lygis, – galvojau lygindamas, ką mokėjo jis ir aš, baigęs muzikos mokyklą, kur visko mokėmės.
Galvodamas apie nusiteikimo kurti savarankišką valstybę ženklus, paminėčiau tai, kad po Vasario 16-osios, nepaisant sudėtingos situacijos, stokojant lėšų į Vakarus mokytis buvo siunčiami jauni žmonės. Dalis jų – tiek kunigų, tiek pasauliečių teologų, architektų, inžinierių, pasirinkusiųjų kitas profesijas stengėsi kuo greičiau grįžti kurti gyvenimą Lietuvoje, neužsibūdami kultūra, teologija turtinguose Vakaruose – Fribūre, Miunchene, Liuvene ir kt.
Grįžę į Lietuvą jie buvo siunčiami į miestelius, patarnavo žmonėms, juos švietė, nors atstumas tarp to, kur jie studijavo ir aplinkos, kokioje darbavosi grįžę, buvo kosminis. Taip pat jie prisidėjo prie pagalbos organizavimo labiausiai vargstantiems, kaip tą daro Caritas, jau prieš 100 metų, Vakarų pavyzdžiu, į pagalbos tinklą sutelkęs įvairias socialines katalikiškas iniciatyvas.
– Deja, 50 metų trukusi paskutinė okupacija radikaliai keitė Lietuvą. Caritas buvo viena iš organizacijų, kuri negalėjo veikti ir atsikūrė tik su Sąjūdžiu. Galvojant apie šį laiką, ką Jums visų pirma norėtųsi išskirti?
– Laisvės pojūtį, kad gali veikti dėl kitų žmonių. Kad niekas nebevaržo, nieko nereikia atsiklausti. Su jaunimoį organizacija „Actio Catholica Patria“ tuo metu Kaune pradėjome Lietuvoje visiškai naują iniciatyvą „Maistas ant ratų“, išvežiodami šiltą maistą vienišiems ir sergantiems žmonėms.
– Kodėl rūpėjo organizuotas veikimas, struktūrų kūrimas, darbas su jaunimu?
– Man pačiam tuomet buvo 27-28 metai, tad labiausiai galvojau apie jaunus žmones. Buvo noras pakeisti visuomenę. Šiandien tai gali skambėti naivokai, tačiau tuomet tai taip įtraukė, kad tik per rūką prisimenu namus, o juk tuomet jau buvau vedęs, su žmona turėjome dukrą, gimė pirmasis sūnus.
Man tada atrodė, kad mokykla veikia ne taip, ir kad jaunimas turėtų mokytis per patirtį, veikdami. Kvietėme jaunus žmones prisidėti prie pagalbos vargstantiems, paskui dalintis patirtimi, paliečiant kitas svarbias temas.
Sovietiniais laikais net ir darant gerus darbus vyravo kolektyvinis „ura!”, bet labiau primestas, o ne laisvas veikimas išvien, kurio banga atkurtos nepriklausomybės metais kilo. Jaučiau, kad per tai visuomenė gali pradėti laisviau kvėpuoti. Paraleliai vyko privatizacija, kova dėl statuso, resursų. Nesinorėjo, kad laisvė apsiribotų galimybe važiuoti į Jugoslavijos turgus, vežti metalą iš Rusijos, kad tik užsidirbti pinigų, nes tokios galimybės taip pat vėrėsi.
Mus mieste mažiau palietė kolūkių griuvimas, gal tik gimines, tačiau užsidarinėjo gamyklos, įmonės. Ir jauni žmonės, kurie pas mus ateidavo, prasitardavo, kad dalies jų tėvai – nuolatinėje įtampoje, nes jau yra ar gali likti be darbų. Tokios organizacijos, kaip „Actio Catholica Patria“ šiems žmonėms buvo, kaip dabar sakytume, – vilties ženklas, nuolat namuose girdint tėvų pykčius ar dejones „kas dabar bus?“
– Ne visi prisitaikė.
– Ne visi gebėjo prekiauti, turėjo iniciatyvos kažkur važiuoti. Po pervartos dalis visuomenės liko ant ledo. Būdami jauni mes tai matėme per kitus jaunuolius, kurie su mumis bendravo.
Panašiu metu Vilniuje psichologės Onos Polukordienės iniciatyva prasidėjo konsultavimas „Pagalbos jaunimui linijoje“. Jie irgi labai sąmoningai rengė savanorius pagelbėti žmonėms. Klaipėdoje kūrėsi dvasinės pagalbos jaunimui centras, kiek vėliau Vilniuje įsteigus naują pal. Jurgio Matulaičio parapiją aktyvūs katalikai pasauliečiai ėmėsi visiškai naujų iniciatyvų, grupių, stovyklų, bendradarbiaudami su kunigais, Assumption seserimis. Tai buvo visiškai nauja. Sąmoningesnė savanorystė, kai pats ugdaisi ir nori ugdyti kitą.
„Kilti ir kelti“ toks buvo prieš 35 metus Lietuvoje atkurto Carito kvietimas. Tačiau vienaip ar kitaip visi veikėme socialinės laboratorijos principu.
Klojot NVO pamatus nežinodami, kas tai yra?
– Man asmeniškai pasisekė pakankamai anksti patirti, kaip tai veikia Vakaruose. Kad valstybė – ne vien verslas ir valdžia, nuo kurios buvome pavargę, bet ir privačios iniciatyvos dėl bendro visuomenės gėrio. Sovietmečiu dominavusi valdžia per privatizaciją dalį galios perdavė verslui. Mūsų tikslas buvo toje dvipolėje valdžios ir verslo sistemoje rasti galimybių NVO veikimui, tinklinant nevyriausybines organizacijas, tokias, kaip ateitininkai, skautai, kurios atsikūrinėjo, prisijungiant naujoms, kaip Maltos ordinas, ar gimstant kitoms.
Man asmeniškai rūpėjo, kad ir Bažnyčioje jaunimas galėtų būti stiprinamas. Tobula visuomenė atrodė tokia, kurioje nedominuoja nei valdžia, nei verslas, nes yra tik du iš veikėjų. O trečias – lygiavertis NVO sektorius su galimybe žmonėms įsitraukti į problemų sprendimą, pilietines, kultūrines, socialines iniciatyvas. Tikėjau tokiu modeliu ir dabar manau, kad geriau nelabai sugalvosi.
– Kokia mūsų pilietiškumo temperatūra po beveik 35 atkurtos nepriklausomybės metų?
– Žiūrint iš viešojo sektoriaus pusės, kuriam reikėjo atsitraukti paliekant vietos visuomeninėms iniciatyvoms, Lietuvoje NVO situacija yra gera. Tačiau tam reikėjo daug pastangų. Pvz., Savanorystės įstatymas, prie kurio teko dirbti, aiškiai brėžė skirtį tarp savanorystės ir nelegalaus darbo. Turėjo instaliuotis visas paketas teisės aktų, žinoma, su didele pagalba iš Vakarų. Tos pačios Jungtinių Valstijų Amerikos tarptautinės plėtros agentūros USAID, bendradarbiaujant su Atviros Lietuvos fondu, nekalbant apie Vakarų šalių Bažnyčios pagalbą. Šiandien kiek norime galime tai kvestionuoti, tačiau užsienio paramos svarba Lietuvai – akivaizdi.
Tikrai gerai veikiančią NVO sistemą turime nuo maždaug 2010 metų. Pora sunkumų, ypač po to, kai mus nustojo remti Vakarų šalys – lėšų pritraukimas iš privačių aukotojų ir vietos įmonių paramos. Antras – tam tikras pačių NVO nuovargis. Kai buvo daug entuziazmo, trūko galimybių. Kai pradėjo vertis galimybės, dalis entuziastų buvo susiradę ramesnes vietas, išėjo į kitas sferas dėl didesnių resursų išgyventi. Kai kas nusivylė, kiti – nustojo augti ir vystyti savo organizacijas, kaip neretai atsitinka, kad lyderis užsibūna per ilgai.
Kad ir kaip būtų, NVO šiandien gerai organizuotos, įtakingos savo ryšiais, gebėjimu kalbėti su visuomene, politikais, žiniasklaida. Tačiau NVO įvairovei grėsmę kelia iš paties sektoriaus kylantis siekis ją siaurinti, eliminuojant religines bendruomenes. Jos skiriasi nuo NVO, tačiau tikrai nėra valdžios įkurtos, dirba ne dėl pelno, o atliepdamos dvasinius, emocinius, socialinius žmonių poreikius. Bandymas išstumti tokį didelį ir plačiai veikiantį darinį, kaip religinės bendruomenės, mano nuomone, yra didelis minusas NVO sektoriui. Tai mus ne tik priešina, bet ir silpnina.
– Kur buvome ir esame Europos kontekste?
– Atkūrus nepriklausomybę naujai valdžiai buvo neaišku, kas yra NVO ir kam jų reikia. Neva, yra valdžia, kuri, jei ko reikės, įkurs, pasirūpins. Šiandien tuos aidus dar galime girdėti savivaldybėse. Galbūt geriau apmokamų darbo vietų stygius regionuose skatina vietos valdžią veikti per savo įstaigas ir varžo platesnį NVO organizacijų tinklą. Tačiau tikrai einame į priekį, o nacionaliniu mastu esame pasiekę europinį vidurkį.
– Kokius žodžius išskirtumėte, kurie prieš 35 metus buvo reti ar naujiena?
– Visų pirma – „savanoris“. Nes prieš 35 metus šis žodis daugeliui siejosi su savanoriais krašto gynėjais. Kitas žodis, kuris iš pradžių neramino, o paskui nervino prie nuolatinio finansavimo įpratusias institucijas ir žmones – „projektas“. Žodžių junginys, kurio anksčiau nebuvo, ir kuris mums šiandien aktualus – „lėšų telkimas“. Kaip ir „atstovavimas“ kieno nors interesams. Galop, išskirčiau „bendruomenę“, vietoje „visuomenės“ ar „kolektyvo“.
– Visi šie žodžiai – ir apie Caritą, kuriame darbuojatės pastaruosius 8 metus, nors prieš tai prezidento Valdo Adamkaus komandoje kuravote jaunimo politikos bei pilietinio sektoriaus sritis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje rūpinotės bendruomenėmis.
– Caritas turi plačiausią pagalbos tinklą Lietuvoje, taigi, „savanoris“, „atstovavimas“, „lėšų telkimas“ – ir mūsų žodynas. Tik tiek, kad būdami Bažnyčios misijos dalimi savo sėkmes ir nesėkmes galime vertinti ne vien „projekto“, bet daug platesnėje perspektyvoje. Tai padeda priimti, kad gal ne viską galiu padėdamas žmogui, bet stengiuosi eiti kartu. Žiūrėti, ką dar galiu padaryti, tačiau pripažinti ir tai, kad asmuo, kuriam padedu, yra daugiau, nei mano pastanga.
Nevertinantis požiūris, besąlygiška pagarba žmogaus orumui leidžia ramiau vertinti situacijas, kurios nuo mūsų nepriklauso. Padėti žmogui be „nervo“ greičiau jį „pastatyti ant kojų“, be pykčio ir nepasitenkinimo, jeigu kažkur nepavyko mums arba jam.
– Kas svarbu Caritui?
– Kad žmogus, kuriam sunku, nesijaustų nereikalingas ir vienišas. Kad būtų, kas jam skiria laiko. Pirmoji pagalba – išklausyti, išgirsti. Išbūti kartu. Jeigu žmogus atkrito – grįžti į tą pačią vietą, nuo kurios buvo atsispirta, priimant, kad ne visada galime padėti, kiek jau padėjome ar norėjome padėti. Tačiau Caritas tai ir specializuota pagalba sprendžiant sunkias konkretaus asmens gyvenimo situacijas.
–Kur link kreipiate savo žvilgsnį ir kviestumėte pažvelgti mus?
– Šiandien galvoju, kad laisvė nėra savaime suprantama ir kad ją reikia apginti ne tik iš išorės. Tikrai norėčiau, kad ne ginklavimuisi būtų skirtos lėšos, bet švietimui, pagalbos tinklams, investavimui į Lietuvos žmones, juk mūsų tiek nedaug. Tačiau tokia yra tikrovė. Todėl svarbu pasikartoti, kad laisvė, nepriklausomybė yra ir vidinės mūsų pastangos siekti, jog kiekvienas žmogus Lietuvoje jaustųsi mūsų visuomenės dalimi.
Teologas, psichoterapeutas Giunter Funke gyvenimą lygina su bandymu statyti plaustą atviroje jūroje. Nepaisant bangavimo raišioti to plausto dalis, kad neišsiskirtų. Suprantant kontekstą – adekvačiai veikti, nepražiūrint kažkurios labai svarbios savo plausto dalies, kurios nebegalėsime pasiekt. Tai tinka kalbant ir apie mūsų galimybes, ir apie jaunąją kartą, ir apie vyresnio amžiaus ar pažeidžiamus žmones.
– Ačiū už pokalbį ir gražios Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos.
