Tikėjimo mokymo dikasterija, reaguodama į kartais pasitaikančias improvizacijas ir piktnaudžiavimus teikiant sakramentus, paskelbė notą „Gestis verbisque“. Vasario 26 d. Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė jos vertimą į lietuvių kalbą.
Dokumentu primenama, kad žodžiai ir kiti elementai, nurodomi kaip privalomi sakramento apeigose, negali būti keičiami, nes kitaip sakramentas negalioja.
Notą pasirašęs Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Fernandezas (Viktoras Fernandesas) jos pristatyme sako:
„Jau 2022 m. sausio mėn. vykusioje dikasterijos plenarinėje asamblėjoje jos nariai kardinolai ir vyskupai išreiškė susirūpinimą dėl daugėjančių situacijų, kai tenka konstatuoti švenčiamų sakramentų negaliojimą. Dėl sakramentų medžiagos ar formos rimtų pakeitimų, darančių jų šventimą negaliojantį, vėliau reikėjo ieškoti juos priėmusių asmenų, kad būtų galima pakartoti Krikšto ar Sutvirtinimo apeigas, ir nemažai tikinčiųjų pagrįstai reiškė savo sutrikimą. Pavyzdžiui, užuot vartojus nustatytą Krikšto formulę, vartotos tokios formulės: „Aš tave krikštiju vardan Kūrėjo…“ ar „Tėčio ir mamos vardu… mes krikštijame tave.“ Tokioje rimtoje situacijoje atsidurdavo ir kunigai. Pakrikštyti tokiomis formulėmis kunigai skausmingai suvokdavo savo šventimų ir iki tol švęstų sakramentų negaliojimą.
Nors kitose Bažnyčios pastoracinės veiklos srityse yra daug erdvės kūrybiškumui, sakramentų šventimo atveju toks išradingumas veikiau virsta „valia manipuliuoti“, todėl tuo nedera vadovautis. Taigi sakramento formos ar jo medžiagos keitimas visada yra reikšmingo masto neteisėtas veiksmas ir nusipelno pavyzdinės bausmės būtent todėl, kad tokie savavališki veiksmai gali padaryti rimtos žalos tikinčiajai Dievo tautai.
2024 m. sausio 26 d. Šventasis Tėvas kalboje Tikėjimo mokymo dikasterijos plenarinės asamblėjos dalyviams priminė, jog „per sakramentus tikintieji įgalinami pranašauti ir liudyti. O mūsų laikams ypač reikia naujo gyvenimo pranašų ir meilės liudytojų: todėl mylėkime ir padarykime mylėtiną sakramentų grožį ir išganingą galią!“. Šiame kontekste jis taip pat atkreipė dėmesį į reikalavimą, kad „tarnautojai ypač rūpestingai teiktų tikintiesiems sakramentus ir atskleistų jais perduodamus malonės turtus“.
sakramento formos ar jo medžiagos keitimas visada yra reikšmingo masto neteisėtas veiksmas ir nusipelno pavyzdinės bausmės būtent todėl, kad tokie savavališki veiksmai gali padaryti rimtos žalos tikinčiajai Dievo tautai.
Taigi, viena vertus, Šventasis Tėvas kviečia mus elgtis taip, kad tikintieji galėtų vaisingai artintis prie sakramentų, kita vertus, jis itin pabrėžia būtinybę „ypač rūpestingai“ juos teikti.
Todėl iš mūsų, tarnautojų, reikalaujama įveikti pagundą jaustis Bažnyčios savininkais. Priešingai, privalome tapti ganėtinai imlūs mus pranokstančiai dovanai: ne tik gyvenimo ar malonės dovanai, bet ir Motinos Bažnyčios mums patikėtiems sakramentų lobiams. Jie nėra mūsų nuosavybė! O tikintieji savo ruožtu turi teisę juos priimti taip, kaip Bažnyčia nustato: būtent tokiu būdu jų šventimas atitinka Jėzaus intenciją ir veiksmingai sudabartina Velykų įvykį.
Su maldinga tarnautojų pagarba priimdami tai, ką Bažnyčia yra nustačiusi dėl kiekvieno sakramento medžiagos ir formos, mes parodome bendruomenei tiesą, kad „Bažnyčios galva, taigi ir tikrasis šventimo vadovas, yra vienintelis Kristus“.
Mūsų čia pateikiamoje notoje nagrinėjamas ne vien techninis ar net „rigoristinis“ klausimas. Ją skelbdama, dikasterija pirmiausia siekia nušviesti bei išryškinti Dievo veikimo pirmenybę ir nuolankiai saugoti Kristaus Kūno, tai yra Bažnyčios su jos švenčiausiais veiksmais, vienybę.
Tegul šis dokumentas, kurį 2024 m. sausio 25 d. vienbalsiai patvirtino į plenarinę asamblėją susirinkę dikasterijos nariai, o vėliau ir pats Šventasis Tėvas Pranciškus, padeda visiems Bažnyčios tarnautojams naujai ir iki galo suvokti tai, ką mums pasakė Kristus: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 16).
