Po 15 metų Lietuva vėl turės Tautinių mažumų įstatymą, ketvirtadienį nusprendė Seimas.
Už jo priėmimą balsavo 67 parlamentarai, prieš balsavusių nebuvo, susilaikė keturi politikai.
Tautinių mažumų įstatymo Lietuva neturi nuo 2010 metų, kai baigė galioti tuometinė redakcija. Vėliau sekęs ne vienas bandymas priimti naują tautinių bendrijų teises reglamentuojantį įstatymą buvo nesėkmingas.
Ketvirtadienį priimta redakcija įsigalios kitų metų sausį, jei įstatymą pasirašys prezidentas Gitanas Nausėda.
Naujausią projektą parengė Teisingumo ministerija, jį teikė Vyriausybė.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis prieš posėdį teigė, kad užtrukęs Tautinių mažumų įstatymo priėmimas gali kenkti dvišaliams santykiams su Lenkija.
Tuo metu Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis pažymėjo, jog įstatymo priėmimo laikas šiuo metu nėra tinkamas, nes visos pusės nėra patenkintos pakeitimais.
Įstatyme apibrėžiama, kas yra tautinė mažuma, nustatomi jų švietimo, kultūros ir informacijos sklaidos teisiniai pagrindai, sąlygos ir tvarkos.
Teisingumo ministrės „laisvietės“ Ewelinos Dobrowolskos teigimu, įstatymas sudaro galimybę atskirti migracijos politiką nuo tautinėms mažumoms priklausančių Lietuvos piliečių.
Anot jos, jis garantuoja teises tautinių bendrijų atstovams, bet nereguliuoja tokių dalykų, kaip dvikalbės lentelės, asmenvardžių rašymas ir panašių dalykų, nes tai daroma kituose įstatymuose.
Kaip numatyta įstatyme, tautinei mažumai priklausantis žmogus apibrėžiamas kaip Lietuvos teritorijoje gyvenantis pilietis, kuriam būdinga kitokia nei lietuvių tautinė tapatybė ir kuris siekia ją išsaugoti.
Tautinė tapatybė apibūdinama kaip asmens laisvai pasirenkamas tapatinimasis su vieno iš savo tėvų ar senelių tautybe, grindžiamas jai būdingų savybių – kultūros, kalbos, tradicijų, papročių – visuma arba bent viena iš šių savybių.
Įstatymu garantuojama, kad niekas negali būti verčiamas įrodinėti savo priklausomybės tautinei mažumai, viešai atskleisti tautinės tapatybės ar atsisakyti priklausomybės tautinei mažumai.
Kiekvienam tautinės mažumos atstovui užtikrinama teisė laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo kalbą.
Taip pat numatyta teisė tautinės mažumos atstovui mokytis savo kalba.
Nurodoma, kad valstybės institucijos ir įstaigos užtikrina sąlygas rengti tautinės mažumos gimtosios kalbos pedagogus, įsigyti vadovėlių bei kitų mokymo priemonių mokyti tautinių mažumų gimtosioms kalboms, tautinių mažumų atstovai turi teisę steigti nevalstybines švietimo įstaigas.
Nustatyta, jog tautinei mažumai priklausantys asmenys turi teisę puoselėti ir plėtoti savo kultūrą, tradicijas, papročius ir kalbą, jungtis į organizacijas ir partijas, turėti savo žiniasklaidos priemonių, skleisti jose informaciją savo kalba.
Pagal Seimo priimtą įstatymą, tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisę spręsti kultūrinius, socialinius, ekonominius, švietimo ir kitus klausimus užtikrina Tautinių bendrijų taryba, kuri teikia siūlymus valstybės ir savivaldybės institucijoms, įstaigoms.
Dokumente taip pat numatytas istorinių tautinių mažumų statusas – jis bus suteikiamas nykstančioms ir istorinės tėvynės, su kuria gali tapatintis šiuo metu, neturinčioms tautinėms bendrijoms.
Jų kultūros, tradicijų, papročių ir kalbos išsaugojimu turėtų rūpintis valstybės ir savivaldybių institucijos.
Įstatymo priėmimą Seimo salėje stebėjo ir totorių, karaimų, romų bendruomenių atstovai.
