Praėjusių metų rugpjūtį pasaulis stebėjo, kaip minios afganų plūdo prie tarptautinio Kabulo Hamido Karzai (Hamido Karzajaus) oro uosto vartų, tikėdamiesi ištrūkti iš netrukus Talibano perimamos šalies. Jiems padėti reikėjo daugybės organizacijų ir išteklių. Tačiau nepaisant to, daugelis jų vis tiek liko įstrigę teisinėse, biurokratinėse ir finansinėse pinklėse, kaip teigia juo gelbėti bandantys žmonės ir organizacijos.
Daugelis jų neskaičiuoja savo darbo valandų ir kantriai bando rinktis lėšas, nors pasaulio dėmesys – Ukrainos pusėje.
Karas Ukrainoje itin apsunkino pagalbos organizacijų darbą, todėl kai kurios iš jų turėjo nutraukti savo veiklą – pritrūko geradarių paramos.
Afganistanas – pavojingiausia vieta krikščionims pasaulyje
Tarp bėgusiųjų iš Kabulo oro uosto buvo daugybė moterų, amerikiečiams anksčiau padėjusių vertėjų, muzikantų, krikščionių ir kitų religinių mažumų atstovų, puikiai žinančių, kas jų laukia netolimoje ateityje valdant Talibanui.
Iki 2021 m. pabaigos Afganistanas tapo pavojingiausia vieta krikščionims, kaip teigia „Open Doors” ataskaita.
Nors pirminės pastangos padėti bėgantiems iš esmės buvo sėkmingos – pavyko išgelbėti tūkstančius iš maždaug 13 tūkst. šalies krikščionių – daugelis jų nusileido laikinose sustojimo vietose karinėse bazėse arba aplinkinėse šalyse – visuose Artimuosiuose Rytuose.
Kai kurios iš šių vietų vėliau buvo atlaisvintos nuo žmonių – afganų pabėgėliai perkelti į JAV, Albaniją ar Braziliją. Tačiau kitose vietose afganų pabėgėliai, tarp jų ir krikščionys, dėl teisinių, biurokratinių ir finansinių priežasčių, pasak bandančių jiems padėti, yra faktiškai įstrigę.
Ateities vizijos – labai miglotos
„Afganistaniečių šviesios naujo gyvenimo vizijos aptemo, nes jie gauna prieštaringus pranešimus iš įvairių valdžios institucijų arba, dar blogiau, negauna jokių pranešimų”, – sakė Lela Gilbert (Lyla Gilbert), Religinės laisvės centro (angl. The Center for Religious Freedom) ir Hadsono instituto bendradarbė, dalyvavusi keliose Afganistano pabėgėlių gelbėjimo bylose.
„Jie kelis mėnesius kentė COVID-19 karantiną, girdėjo melagingus, bet bauginančius gandus, kad bus išsiųsti atgal į savo kilmės šalį. Jie praktiškai negali kontroliuoti savo ateities”, – pridūrė L. Gilbert.
Prie evakuacijos pastangų chaoso prisidėjo ir tai, kad Afganistanas greitai pasidavė Talibanui. Gerai prisimenamos scenos: kūdikiai, perduoti per spygliuotą vielą, kūnai, krentantys nuo lėktuvų ratų, ir vaizdai iš Abbey Gate prie Kabulo oro uosto prieš ir po savižudžio sprogdintojo sukeltos destrukcijos.
Mažiau žinoma, kad tūkstančiai tų, kuriems pasisekė pabėgti, dabar atsidūrė sunkioje padėtyje, nes jie neturėjo laiko atlikti teisinių veiksmų, reikalingų norint visam laikui persikelti svetur. Todėl daugelis šių krikščionių ir kitų pabėgėlių dabar laikosi ant perpildytų nusileidimo vietų, kurioms gresia pavojus nuskęsti.
Sarah Teske misija – padėti afganistaniečiams
Sarah Teske (Sara Teskė), Harvardo universiteto absolventė, vieniša dviejų vaikų motina ir į atsargą išėjusi jūrų pėstininkė, 2021 m. rugpjūtį įsitraukė į evakuacijos pastangas – iš pradžių Afganistane įstrigusiems amerikiečiams, vėliau – į pavojų patekusiems afganams.
Dabar ji vadovauja vienai krikščionių ir kitų religinių mažumų persikėlimo į Pakistaną veiklai. Ji tai daro kartu su dviem kitomis regione veikiančiomis ne pelno siekiančiomis organizacijomis: „Shai Fund” ir „Vulnerable People Project”, kurių tikslas – teikti humanitarinę pagalbą pabėgėliams ir šalies viduje perkeltiems asmenims, susiduriantiems su įvairiomis nelaimėmis – nuo karo iki stichijų.
Po rugsėjo 11 d. S. Teske’i iš pradžių buvo numatyta kartu su savo jūrų pėstininkų daliniu vykti į Afganistaną, tačiau, kaip paaiškėjo, iki 2013 m. moterims ten buvo draudžiama atlikti kovinius vaidmenis.
Tiki Dievo paskirta misija
S. Teske atsigręžė į tikėjimą, kurį išugdė jos auklėjimas ir parapijinė katalikiška mokykla, nes ji kovojo su išgyvenusiųjų kaltės jausmu, klausdama Dievo, kodėl ji mokėsi Afganistane, bet neišvyko.
„Visada galvojau, kas būtų, jei būčiau žuvusi aš, o ne jie”, – sakė ji apie savo kolegas jūrų pėstininkus, žuvusius Afganistane.
Dabar, po 23 tarnybos metų, išėjusi į atsargą, S. Teske mano, kad jos mokymai Afganistane ir vidinė kova dėl to, kad nekovojo ten kartu su savo bendražygiais, įgavo naują prasmę.
„Viduje tiesiog kirbėjo mintis, kad galbūt Dievas mane ruošia kažkam didesniam.”
Padeda pažintys
Pasak S. Teske’s, jos veiklai padeda platus pažinčių tinklas kariuomenėje, Valstybės departamente, verslo pasaulyje ir geopolitinių ryšių kitose šalyse.
„Kai Afganistanas žlugo, man labai rūpėjo prisidėti prie sprendimo, o ne atsukti nugarą ir sakyti, kad nieko negalime padaryti”, – sakė ji. – Man tai buvo nepriimtina, todėl, kaip ir daugybė nesuskaičiuojamų veteranų, mes prisidėjome prie to, kad padarytume viską teisingai ir pakeistume istorijos trajektoriją, ir tai tarsi tapo mano vaidmeniu, misija ir aistra.”
Ji iškart pradėjo dirbti strategine „Human First Coalition” direktore, vėliau padėjo „Pineapple Express”, „Sanctuary” ir kitiems sukarintiems operatoriams, evakuojantiems amerikiečius, krikščionis ir kitus pažeidžiamus žmones iš Afganistano.
„Taigi, pasinaudodama savo ryšiais su Valstybės departamento ir agentūrų komandomis, kurios dirbo vietoje, iš esmės prašiau asmeninių paslaugų”, – apie savo pradinį dalyvavimą pasakojo moteris.
„Man pavyko nustatyti jų geografinę buvimo vietą, duoti jų koordinates ir pasiekti, kad jie būtų ištraukti. Taip pat palaikiau ryšius su jūrų pėstininkais, kurie buvo prie vartų, ir komandomis, kurios ten buvo, todėl skambindavau jiems tiesiogiai, duodavau atpažinimo ženklus, kad jie ištrauktų žmones ir išgabentų juos į saugią vietą.”
Pasak S. Teske’s, tai ją atvedė į gelbėjimo operacijų lauką su daugybe grupių, kurių kiekviena galiausiai pradėjo koncentruotis į vieną konkrečią sritį – vienos teikė saugius namus, kitos – evakuaciją, trečios – maistą.
Kliūčių padedant iškyla daug
„Žmonių išvežimas iš Afganistano ir atitraukimas nuo Talibano buvo tik pirmoji kliūtis”, – pasakoja moteris.
Kitas etapas pasirodė esąs toks pat sudėtingas, nes daugelis organizacijų stengiasi gauti lėšų ir kitų išteklių, kad galėtų suteikti prieglobstį, pamaitinti ir apsaugoti teisinėje nežinioje įstrigusius pabėgėlius.
„Žmonių gelbėjimas yra atrodo smagi veikla, tiesa? – sakė ji. – Bet kiek laiko galite sau leisti laikyti afganistaniečius, kol jie bus parduoti vergauti kaip darbininkai? Arba bus išsiųsti atgal į Afganistaną, išduoti?”
Pagalbos organizacijoms dažnai pritrūksta lėšų ir jos žlunga
Tokia galimybė praėjusią savaitę tapo realybe 250 afganistaniečių, kai Jasonas Jonesas (Džeisonas Džounsas), vadovaujantis humanitarinei labdaros organizacijai „Vulnerable People Project”, gavo žinią, kad organizacija, teikianti saugų būstą pabėgėliams Pakistane, nutraukia veiklą dėl lėšų stygiaus.
„Prieš 72 valandas buvome įspėti, kad 250 žmonių bus išleisti į gatvę, išsiųsti atgal į Afganistaną ir tikriausiai nužudyti, todėl su komanda pradėjome ruoštis juos perkelti”, – sakė J. Jonesas, kuris vėliau pradėjo bendradarbiauti su S. Teske. Ji rūpinosi logistika, o jis – lėšų rinkimu, o tai yra labai sunki užduotis, kai ant kortos pastatytos žmonių gyvybės.
„Mirtis yra ant ribos. Per 72 valandas turėjau surinkti 31 000 JAV dolerių”, – sakė jis, paskaičiavęs išlaidas saugiems namams ir maistui keliems mėnesiams – kiekvieno pabėgėlio perkėlimas kainuoja maždaug 6 000 JAV dolerių.
Staigus nevyriausybinių organizacijų, skirtų Afganistano pabėgėliams, žlugimas nėra jokia naujiena.
2021 m. liepos pradžioje „Vulnerable People Project” bendradarbiavo su maždaug 12 skirtingų grupių, o jų skaičius vėliau sumažėjo iki mažiau nei pusės.
Nors šios grupės džiaugėsi pradine pabėgėlių evakuacija, ėmė ryškėti ilgalaikiai persikėlimo sunkumai, šioms operacijoms palaikyti ėmė stigti lėšų. Kai kurios humanitarinės organizacijos visiškai nutraukė veiklą.
Ukraina nukreipė dėmesį nuo afganistaniečių
„Kai Ukrainoje prasidėjo karas, visų žvilgsniai nukrypo tik ten ir tai išblaškė potencialių ir šiuo metu prisidedančių aukotojų susidomėjimą”, – aiškino S. Teske.
Ji pridūrė, kad šiuo metu reikalingi ištekliai nuolatiniams sprendimams.
J. Jonesas taip pat pritarė, pažymėdamas, kad jo organizacija kas keturias dienas prieglaudoms Ukrainoje skiria 10 000 JAV dolerių. Be to, jis sakė, kad padeda 7 000 pažeidžiamų afganų Afganistane ir už jo ribų. Maždaug 500 iš jų turi specialiąsias imigranto vizas (SIV), kurios suteikia jiems teisę ilgainiui persikelti į Jungtines Valstijas. Likusieji turi susirasti kitą vietą, kur galėtų išvykti.
„Visada sakau žmonėms, kad lėšų rinkimas yra tarsi duobės kasimas šaukštu. Niekas to gerai nemoka ir tai smirdi”, – sakė jis. – Griebkite šaukštą ir pradėkite kasti.”
Pasiruošę visada padėti
Gegužės 25 d. S. Teske išgirdo, kad 250 asmenų gresia ekstradicija atgal į Afganistaną, o po to, tikėtina, kankinimai ir mirtis. Reaguodama į tai, ji paėmė tarpinę – trumpalaikę paskolą, kuri bus grąžinta, kai tik bus rastas nuolatinis įmonės ar investuotojo finansavimas, kad būtų galima apmokėti neatidėliotinas sąskaitas, reikalingas jos ryšiams išlaikyti. Shai fondas ir „Vulnerable People Project”, taip pat įsipareigoję pasirūpinti, kad Afganistano pabėgėliai būtų saugūs, padėjo jai finansuoti šią operaciją.
„Kol galėsiu juos perkelti į trečiąją šalį ir jie galės pradėti naują gyvenimą, esu pasiryžusi ir 100 proc. eisiu koja kojon su šiais žmonėmis, kol pasieksime, kad jie būtų saugūs”, – sakė S. Teske, kuri nuolat kartoja savo 5 ir 8 metų vaikams, kad jie „vieną dieną susigrąžins mamą”.
J. Jonesas, kurio organizacija užtikrina, kad mergaitės galėtų lankyti mokyklą Afganistane bei finansavo medicinos klinikas ten gyvenančioms moterims, taip pat lieka atsidavęs šiam tikslui. „Savo komandai sakau, kad niekada nepaliksime Afganistano žmonių. Mes darome ne didelius, bet mažus dalykus… ir būtent tai gelbsti gyvybes”, – sako jis.
S. Teske, kurios gyvenimas su Afganistanu susipynė po Rugsėjo 11-osios įvykių, mano, kad šis darbas padeda užkirsti kelią dar vienai Rugsėjo 11-ajai. Pasak jos, „tai ne tik gyvybių gelbėjimas, bet ir istorijos trajektorijos keitimas”.
