Suomijai ir Švedijai atsisakius neutralumo, daugiausiai laimės Lenkija ir Baltijos šalys, rašo dienraščio „Rzeczpospolita“ užsienio reikalų skyriaus vedėjas Jerzy Haszczyńskis.
„Aš to laukiau 30 metų“, – su džiaugsmu sakė buvęs Suomijos ministras pirmininkas Alexanderis Stubbas, kai dabartinės Helsinkio vyriausybės vadovė Sanna Marin kartu su prezidentu Saulimu Niinistö oficialiai pasirinko jų šalies įstojimą į NATO. Suomija pateiks prašymą dėl narystės, o kaimyninė Švedija ketina padaryti tą patį.
Tikimasi, kad abiejų šalių prisijungimo prie aljanso procesas bus žaibiškas. Didelės Vakarų pasaulio institucijos dar niekada nieko taip greitai nedarė. Abi Skandinavijos šalys turi gali visavertėmis NATO narėmis po kelių mėnesių, o ne po daugelio metų, kaip buvo su kitomis kandidatėmis, ypač mūsų regione. Tai gali įvykti net šios vasaros pabaigoje.
Vasara prie Baltijos jūros bus graži. Ir tai taps išskirtine jūra svarbiausiam istorijoje gynybiniam aljansui.
Taigi, kodėl Stubbas turėjo laukti 30 metų?
Dauguma jo tautiečių nenorėjo, kad Suomija atsisakytų savo neutralumo statuso – šaltojo karo laikų palikimo. Laikas bėgo, vis mažiau žmonių prisiminė 1991 m. iširusią Sovietų Sąjungą, o pozicija dėl neutralumo atrodė, pasiteisino.
Anksčiau tik penktadalis ar ketvirtadalis Suomijos gyventojų sakydavo, kad palaikytų narystę NATO – dabar trys iš keturių.
Suomių, kaip ir švedų, požiūrio pasikeitimas ir aljanso pozicijos dėl naujų narių priėmimo greičio pokytis, žinoma, yra Rusijos invazijos į Ukrainą pasekmė. Šį kartą žiauri Maskvos invazija prieš kaimynę palietė skandinavus, kurie paprastai atsiriboja nuo bet kokių konfliktų. Tai taip pat žymi atitolimą nuo sovietmečio požiūrio, nustojant sieti saugumą su neutralumu. Dabar jie saugumą sieja su garantijomis, kurias NATO šalys suteikia viena kitai.
Šį kartą žiauri Maskvos invazija prieš kaimynę palietė skandinavus, kurie paprastai atsiriboja nuo bet kokių konfliktų
Suomija ir Švedija jautėsi pavojuje dar likus dviem mėnesiams iki Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Praėjusį gruodį Kremlius kėlė reikalavimus Vakarams, ir tarp jų buvo reikalavimas pažadėti, kad NATO nustos plėstis į rytus. „Jei Suomija ir Švedija įstos į NATO, jos susidurs su rimtomis pasekmėmis, įskaitant ir karines”,- perspėjo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Maria Zakharova.
Grasinimai nepasiteisino.
Tiesą sakant, apskritai vis mažiau pavyksta taip, kaip nori Maskva. Greičiausiai ji bandys sustabdyti greitą suomių ir švedų žygį į NATO, o kartu stengsis rasti silpnąją aljanso grandį, kuri blokuotų tokią narystę. Šio vaidmens visai netikėtai galėtų imtis Kroatijos prezidentas Zoranas Milanovičius. „Mielai vetuočiau Suomijos ir Švedijos NATO plėtrą“, – neseniai pasiūlė jis. Tačiau jis greičiausiai neturės progos to padaryti, nes Kroatijos parlamento dauguma laikosi kitokios nuomonės.
Galiausiai sustabdyti Suomijos ir Švedijos pastangas nutraukti neutralumą atrodo neįmanoma. Tai šalys, turinčios galingas kariuomenes, ekonomiškai ir politiškai pavyzdingą demokratiją. Suomijos ir Švedijos įtraukimas į NATO gali būti svarbesnis Lenkijai ir Baltijos šalims nei saugumo garantijos jiems patiems. Galime pradėti ruoštis šauniai vasarai prie Baltijos jūros.
