Skelbiame Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos Laišką Dievo tautai.
Brangios seserys, brangūs broliai,
Baigiantis Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos pirmosios sesijos darbams, drauge su jumis visais norime padėkoti Dievui už gražią ir praturtinančią patirtį, kurią išgyvenome. Šį palaimingą laiką gyvenome gilioje bendrystėje su jumis visais. Mus palaikė jūsų maldos, apimančios jūsų lūkesčius, klausimus, taip pat ir nuogąstavimus. Prieš dvejus metus popiežiaus Pranciškaus prašymu prasidėjo ilgas įsiklausymo ir įžvalgos procesas, atviras visai Dievo tautai, neišskiriant nė vieno, idant vadovaujami Šventosios Dvasios, kaip mokiniai misionieriai sekdami Jėzumi Kristumi, „keliautume drauge“.
Nuo rugsėjo 30 d. Romoje vykusi sesija yra svarbus šio proceso etapas. Daugeliu atžvilgių tai buvo precedento neturinti patirtis. Pirmą kartą popiežiaus Pranciškaus kvietimu vyrai ir moterys savo krikšto pagrindu buvo pakviesti posėdžiauti prie vieno stalo ir dalyvauti ne tik diskusijose, bet ir balsuoti šioje Vyskupų sinodo asamblėjoje. Kartu, išgyvendami pašaukimų, charizmų ir tarnysčių tarpusavio papildomumą, intensyviai klausėmės Dievo žodžio ir kitų patirties. Naudodamiesi pokalbio Dvasioje metodu, nuolankiai dalijomės savo bendruomenių iš visų žemynų turtais bei vargais, stengdamiesi įžvelgti, ką Šventoji Dvasia nori pasakyti Bažnyčiai šiandien. Patyrėme, kaip svarbu skatinti tarpusavio dalijimąsi tarp lotyniškosios tradicijos ir Rytų krikščionių tradicijų. Broliškų delegatų iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių dalyvavimas labai praturtino mūsų diskusijas.
Mūsų asamblėja vyko krizės apimto pasaulio fone, jo žaizdos ir skandalinga nelygybė skaudžiai atsiliepė mūsų širdyse, suteikdamos mūsų darbui ypatingo rimtumo, juolab kad kai kurie iš mūsų atvyko iš šalių, kuriose siaučia karas. Meldėmės už mirtį nešančio smurto aukas, nepamiršdami visų tų, kuriuos skurdas ir korupcija privertė leistis į pavojingą migracijos kelią. Išreiškėme savo solidarumą ir įsipareigojimą kartu su moterimis ir vyrais, teisingumo ir taikos kūrėjais visame pasaulyje.
Šventojo Tėvo kvietimu skyrėme daug vietos tylai, puoselėdami pagarbų tarpusavio įsiklausymą ir bendrystės Dvasioje troškimą. Per atidarymo metu vykusį ekumeninį budėjimą patyrėme, kaip auga vienybės troškimas, tyloje kontempliuojant nukryžiuotąjį Kristų. Iš tiesų kryžius yra vienintelė jo katedra: atidavęs save už pasaulio išganymą, jis patikėjo savo mokinius Tėvui, kad „visi būtų viena“ (plg. Jn 17, 21). Tvirtai suvienyti vilties, kurią mums laiduoja Jėzaus prisikėlimas, mes patikėjome jam savo bendrus namus, kuriuose vis primygtiniau skamba žemės ir vargšų šauksmas: „Laudate Deum!“ – tai priminė popiežius Pranciškus pačioje mūsų darbo pradžioje.
Diena iš dienos jautėme neatidėliotiną raginimą išgyventi pastoracinį ir misionierišką atsivertimą. Juk Bažnyčios pašaukimas yra skelbti Evangeliją ne sutelkiant dėmesį į save, bet su atsidavimu tarnaujant begalinei meilei, kuria Dievas pamilo pasaulį (plg. Jn 3, 16). Kai netoli Šventojo Petro aikštės gyvenančių benamių buvo paklausta, ko jie laukia iš Bažnyčios šio Sinodo proga, jie atsakė: „Meilės!“ Ši meilė visada turi išlikti degančia Bažnyčios širdimi, tai trejybinė ir eucharistinė meilė, spalio 15 d., įpusėjus mūsų asamblėjai, tai priminė popiežius Pranciškus, atkreipdamas dėmesį į šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės žinią. Būtent „pasitikėjimas“ suteikia mums drąsos ir vidinės laisvės, kurią patyrėme, be dvejonių ir nuolankiai išsakyti savo sutampančias ir skirtingas tendencijas, troškimus bei klausimus.
O kas dabar? Tikimės, kad ateinantys mėnesiai iki 2024 m. spalio mėnesį vyksiančios antrosios sesijos leis visiems konkrečiai dalyvauti misionieriškos bendrystės dinamikoje, kurią nurodo žodis „sinodas“. Kalbama ne apie ideologiją, bet apie patirtį, įsišaknijusią apaštališkojoje Tradicijoje. Kaip popiežius priminė šio proceso pradžioje, „kyla grėsmė, kad bendrystė ir misija gali likti kiek abstraktūs dalykai, jei neugdysime bažnytinės praktikos, kuri konkrečiai išreikštų sinodiškumą (…) ir skatintų visų įsitraukimą“ (2021 m. spalio 9 d.). Kyla įvairiopų iššūkių ir daugybė klausimų: pirmosios sesijos apibendrinamojoje ataskaitoje bus nurodyti dalykai, kuriais susitarta, išryškinti atviri klausimai ir nurodyta, kaip turėtume tęsti darbą.
Norėdama daryti pažangą, Bažnyčia būtinai turi išklausyti visus, pradėdama nuo pačių vargingiausiųjų. Tam reikia, kad Bažnyčia eitų atsivertimo keliu, o tai reiškia taip pat šlovinimo kelią: „Šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21)! Tai reiškia išklausyti tuos, kurie neturi balso visuomenėje, kurie jaučiasi atstumti, net Bažnyčios. Tai klausytis visų formų rasizmo aukų ir, ypač kai kuriuose regionuose, čiabuvių tautų, kurių kultūra niekinama. Visų pirma mūsų laikų Bažnyčia privalo atsivertimo dvasia išklausyti tuos, kurie tapo bažnytinio kūno narių piktnaudžiavimo aukomis, taip pat konkrečiai ir struktūriškai įsipareigoti, kad tai nepasikartotų.
Norėdama daryti pažangą, Bažnyčia būtinai turi išklausyti visus, pradėdama nuo pačių vargingiausiųjų. Tam reikia, kad Bažnyčia eitų atsivertimo keliu.
Bažnyčia taip pat turi įsiklausyti į pasauliečius, moteris ir vyrus, kurie visi pašaukti į šventumą pagal savo krikšto pašaukimą: į katechetus, kurie daugelyje situacijų yra pirmieji Evangelijos skelbėjai; į vaikų paprastumą ir gyvybingumą, į jaunimo entuziazmą, jų klausimus ir iššūkius; į vyresnio amžiaus žmonių svajones, išmintį ir atmintį. Bažnyčia turi įsiklausyti į šeimas, jų auklėjimo rūpesčius, krikščioniškąjį liudijimą, kuriuo jos dalijasi šiuolaikiniame pasaulyje. Bažnyčia turi išgirsti balsą tų, kurie nori įsitraukti į pasauliečių tarnystes ir dalyvauti bendruomeninėse įžvalgos bei sprendimų priėmimo struktūrose.
Norėdama daryti pažangą sinodinės įžvalgos kelyje, Bažnyčia ypač turi pasitelkti įšventintųjų tarnautojų žodžius ir patirtį: kunigų, jie yra pirmieji vyskupų bendradarbiai, ir jų sakramentinė tarnystė yra nepakeičiama Bažnyčios gyvenime; diakonų, kurie tarnaudami pažeidžiamiausiems žmonėms savo tarnyste reiškia visos Bažnyčios rūpinimąsi jais. Ji taip pat turi leisti, kad ją supurtytų pranašiškas pašvęstojo gyvenimo, budraus Dvasios kvietimo sargybinio, balsas. Bažnyčia privalo būti dėmesinga visiems tiems, kurie nepritaria jos tikėjimui, bet ieško tiesos, kuriuose Dvasia yra ir veikia, ir „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“ (Gaudium et spes, 22),
„Pasaulis, kuriame gyvename ir kurį esame pašaukti mylėti bei jam tarnauti, net ir su jo prieštaravimais, reikalauja, kad Bažnyčia stiprintų visų savo misijos sričių sąveiką. Iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios Dievas tikisi būtent tokios sinodinės kelionės“ (popiežius Pranciškus, 2015 m. spalio 17 d.). Nebijokime atsiliepti į šį kvietimą. Mergelė Marija, būdama pirmoji kelyje, lydi mūsų piligrimystę. Džiaugsmuose ir skausmuose ji rodo mums savo Sūnų ir kviečia pasitikėti. Jis, Jėzus, yra vienintelė mūsų viltis!
Vatikanas, 2023 m. spalio 25 d.
