Laetare sekmadienis, ketvirtasis Gavėnios sekmadienis, yra tarsi šviesos blyksnis mūsų dvasiniame kelyje. Šio sekmadienio pavadinimas kyla iš pirmųjų lotyniškų žodžių Laetare, Ierusalem („Džiaukis, Jeruzale“), paimtų iš Izaijo knygos. Tai kvietimas į viltį, į ramybę, net ir pasninko bei atgailos laikotarpiu.
Laetare sekmadienio ištakos siekia ankstyvąją Bažnyčią. Jis jau minimas IV a., kai Romos krikščionys šią dieną atlikdavo savotišką pertrauką nuo griežtų Gavėnios apribojimų. Tai buvo diena, kai katechumenai (ruošiami krikštui) buvo iškilmingai pristatomi bendruomenei, o besiruošiantys Velykoms tikintieji buvo kviečiami prisiminti, kad artėja Prisikėlimo džiaugsmas.
Viduramžiais ši diena įgavo dar daugiau simbolikos. Laetare sekmadienis buvo žinomas ir kaip Dominica de Rosa („Rožės sekmadienis“), nes popiežiai šią dieną dovanodavo auksinę rožę nusipelniusiems katalikų valdovams ar šventoms vietoms. Tai simbolizavo džiaugsmą ir palaiminimą. Ši tradicija išliko iki šių dienų – popiežius vis dar dovanoja auksines rožes ypatingiems asmenims ir institucijoms.
Vienas iš svarbiausių Laetare sekmadienio liturginių simbolių – rožinė spalva. Jei violetinė Gavėnios spalva simbolizuoja atgailą ir laukimą, tai rožinė – tarsi saulėtekio šviesa po ilgos nakties. Ji byloja: Dievas artėja, ir mes jau dabar galime ragauti Jo džiaugsmą. Ši spalva yra leidžiama tik du kartus per liturginius metus – Laetare sekmadienį ir Gaudete sekmadienį Advento metu.
Dar viena istorinė tradicija, susijusi su šia diena – tai „motinos sekmadienis“ (Mothering Sunday), ypač populiarus Anglijoje. Viduramžiais šią dieną žmonės grįždavo į savo „motinines bažnyčias“ – parapijas, kuriose buvo pakrikštyti. Tai taip pat buvo proga aplankyti šeimą, o ilgainiui ši praktika tapo Anglijos „Motinos dienos“ pirmtaku.
Krikščionybė nėra niūri ar slopinanti religija – ji byloja apie gyvenimą, apie pilnatvę, apie tikrą džiaugsmą. Ir štai čia Laetare sekmadienis tampa ypatingai reikšmingas: tai proga sustoti, pakelti akis į dangų ir priminti sau, kodėl einame Gavėnios keliu. Taip, mes pasninkaujame, susilaikome, atsigręžiame į atgailą – bet ne tam, kad mus slėgtų našta, o tam, kad būtume laisvi, kad mūsų širdys būtų pasirengusios Prisikėlimui.
Tai primena ir Evangelija apie sūnų palaidūną – kai jis grįžta pas tėvą, jam dar nespėjus atsiprašyti, tėvas jau bėga jo pasitikti. Taip ir mes, vos tik atsigręžiame į Dievą, Jis mus pripildo džiaugsmu.
Krikščioniškas džiaugsmas ne paviršutiniška emocija, bet kyla iš gilaus vidinio buvimo su Dievu. Šis džiaugsmas išlaiko mus net kančioje, nes jis kyla ne iš pasaulio, bet iš Dievo malonės. Laetare sekmadienis primena, kad net Gavėnia nėra tik rimtumas – ji veda mus į pergalę, į Prisikėlimą.
Tad šią dieną sustokime, įkvėpkime džiaugsmo dvasios ir nepamirškime, kad mūsų tikėjimas nėra tik apie kryžių – jis visada veda į Prisikėlimą.
