Ladislav Ilčić. „Neapykantos kalbos” įstatymai grasina pagrindinėms mūsų teisėms

Europa susiduria su žodžio laisvės krize. Nors ji įtvirtinta ES pagrindinių teisių chartijoje, valstybės narės žodžio laisvę pažeidžia nekontroliuojamai plėsdamos “neapykantos kalbos” įstatymus.

Suomijos parlamento narė Päivi Räsänen Helsinkio apeliaciniame teisme dvi dienas buvo teisiama už tai, kad viešai dalijosi savo krikščioniškais įsitikinimais apie santuoką ir lytiškumą.

Viskas prasidėjo, kai P. Räsänen sužinojo, kad jos Bažnyčios vadovybė nusprendė 2019 m. oficialiai remti Helsinkio “Pride” paradą. Ji rašė X (buvusiame “Twitter”), klausdama, kaip jų sprendimą galima suderinti su Biblijos mokymu, ir pridėjo Biblijos eilutės paveikslėlį, kad pagrįstų savo argumentus.

Dėl to ji buvo apklausiama policijoje iš viso 13 valandų. Galiausiai jai buvo pateikti beveik neįtikėtini kaltinimai dėl agitacijos prieš mažumų grupę, kas patenka į Suomijos baudžiamojo kodekso skyrių “Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui”. 2021 m. balandį Suomijos generalinis prokuroras oficialiai apkaltino Räsänen trimis kaltinimais dėl agitacijos prieš mažumos grupę už tai, kad ji viešai išsakė savo nuomonę apie santuoką ir žmogaus lytiškumą 2004 m. bažnytinėje knygelėje, už komentarus, kuriuos ji išsakė 2019 m. radijo laidoje, ir už 2019 m. jos Bažnyčios vadovybei skirtą tviterio žinutę.

2022 m. Räsänen stojo prieš Helsinkio apygardos teismą. Nors ji buvo vienbalsiai išteisinta dėl visų kaltinimų, prokuratūra apskundė sprendimą, atsisakydama pripažinti, kad Räsänen religinių įsitikinimų išraišką saugo žodžio laisvė. Procesas užsitęsė daugiau nei ketverius metus ir gali tęstis dar kelerius metus, o tai reiškia, kad Räsänen bus įkalinta varginančioje ir brangiai kainuojančioje teisinėje kovoje.

Viena iš gąsdinančių šios bylos pasekmių yra ta, kad vis daugiau žmonių imsis savicenzūros, bijodami teisinių pasekmių. Niekas negali būti tikras, kad jo įsitikinimus tam tikromis temomis gins žodžio laisvės įstatymas. Taip yra todėl, kad “neapykantos kalba” yra neaiški, subjektyvi ir savavališkai vykdoma politika. Tai Europoje plintantis teisės stilius.

Viena iš gąsdinančių šios bylos pasekmių yra ta, kad vis daugiau žmonių imsis savicenzūros, bijodami teisinių pasekmių.

Tokie cenzūros įstatymai plinta ne tik ES valstybėse narėse. 2021 m. gruodį Europos Komisija pasiūlė į ES nusikaltimų sąrašą šalia prekybos žmonėmis ir terorizmo įtraukti ir “neapykantos kalbą”; ši kvalifikacija žymi “ypač sunkius” nusikaltimus, turinčius “tarpvalstybinį aspektą”.

Visos ES valstybės privalo įgyvendinti būtiniausius kovos su šiais nusikaltimais standartus. Šiuo metu šis klausimas dar neišspręstas, tačiau jei jis įsigalios, iškils grėsmė žodžio laisvei visame žemyne. Kalbos pažeidėjai gali būti persekiojami už valstybių narių sienų. Iš tiesų grėsmingas šios situacijos aspektas yra tas, kad dėl teisinio aiškumo stokos dėl “neapykantos kalbos” apibrėžties, valdantieji nustato, kas yra įžeidžiama ir baudžiama. Net objektyviai teisingi teiginiai gali būti persekiojami, jei jie laikomi įžeidžiančiais. Kaip Räsänen teisme pareiškė prokuroras: svarbu ne tai, “ar tai tiesa, ar ne, o tai, kad tai įžeidžiantis dalykas”.

Räsänen byloje prokuratūra teigė, kad nors ji gali cituoti Bibliją, tačiau nusikalstama yra jos interpretacija ir ypač jos požiūrio į Biblijos eilutes skelbimas. Šiandien krikščionių pažiūros ir Biblijos eilutės vertinamos teisme. Rytoj tai gali būti bet kokia kita valstybei nepatinkanti nuomonė.

Tai labai prieštarauja išvadai, kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas padarė svarbioje byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę. Būtent, kad žodžio laisvė taikoma ne tik informacijai ar idėjoms, kurios yra palankiai priimamos arba laikomos neįžeidžiančiomis ar abejingomis, bet ir toms, kurios “įžeidžia, šokiruoja ar trikdo” valstybę ar kurią nors gyventojų dalį.

Mums reikia priminti, kad vardan tolerancijos neturėtume būti nepakantūs tam tikriems įsitikinimams. Cenzūra yra pavojingas kelias, vedantis į represijas ir baimę. Deja, – tai pamoka, kurią, kaip manėme, jau išmokome praėjusiame Europos šimtmetyje.

Demokratija reikalauja laisvės dalytis idėjomis ir diskutuoti apie jas. Ji taip pat reiškia, kad turime būti supažindinti su kai kuriomis nuomonėmis, su kuriomis galime nesutikti. Nors Helsinkio teisme stovi Räsänen, teisiama žodžio laisvė. Laikas parodys, kiek Europa vis dar vertina šią pagrindinę teisę.

2 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version