Trečiasis advento sekmadienis vadinamas Gaudete dėl pirmojo Mišių introito žodžio (Gaudete, t. y. Džiaukitės).
Advento laikotarpis atsirado kaip keturiasdešimties dienų pasninkas ruošiantis Kalėdoms, prasidedantis kitą dieną po šventojo Martyno šventės (lapkričio 12 d.), todėl dažnai buvo vadinamas “šventojo Martyno pasninku” – taip jis buvo žinomas jau V a.
Advento pasninko įvedimas negali būti laikomas ankstesniu, nes nėra jokių įrodymų, kad Kalėdos buvo švenčiamos gruodžio 25 d. iki IV a. pabaigos, o pasiruošimas šventei negalėjo būti ankstesnis nei pati šventė. Devintajame amžiuje adventas sutrumpėjo iki keturių savaičių, pirmoji užuomina apie sutrumpintą laikotarpį yra šventojo Mikalojaus I (858-867 m.) laiške bulgarams, o dvyliktajame amžiuje pasninkas buvo pakeistas paprastu susilaikymu.
Šventasis Grigalius Didysis pirmasis parengė advento laikotarpio oficiumą, o Grigaliaus sakramentariume buvo numatytos advento sekmadienių Mišios. Tiek oficiume, tiek Mišiose numatyta penki sekmadieniai, tačiau iki X a. įprastas skaičius pasidarė keturi, nors kai kuriose Prancūzijos bažnyčiose iki XIII a. buvo laikomasi penkių sekmadienių papročio.
Nepaisant visų šių pakeitimų, adventas vis dėlto išlaikė daugumą atgailos laikotarpio bruožų, dėl kurių jis tapo savotišku gavėnios atitikmeniu, o vidurinysis (arba trečiasis) sekmadienis atitiko Laetare arba gavėnios vidurio sekmadienį. Per Gaudete, kaip ir Laetare sekmadienį, buvo leista naudoti vargonus ir gėles, uždraustas per likusį laikotarpį; vietoj purpurinių (arba juodų, kaip anksčiau) liturginių rūbų buvo leista dėvėti rožinius; diakonas ir subdiakonas per pagrindines Mišias vėl dėvėjo dalmatiką ir tuniką, o kardinolai vietoj purpurinių dėvėjo rožinius rūbus. Visi šie skiriamieji ženklai buvo naudojami ir toliau, ir tai yra dabartinė Lotynų Bažnyčios disciplina.
Viso advento metu ir per oficiumą, ir per Mišias nuolat minimas antrasis mūsų Viešpaties atėjimas, o trečiąjį sekmadienį tai pabrėžiama papildomais džiaugsmo ženklais, kurie tą dieną leidžiami. Gaudete sekmadienį taip pat žymi naujas kvietimas, Bažnyčia nebekviečia tikinčiųjų garbinti tik “Viešpatį, kuris turi ateiti”, bet ragina juos garbinti ir džiaugsmingai sveikinti “Viešpatį, kuris dabar yra arti ir šalia”.
Viso advento liturgijos dvasia yra Kalėdų šventės, taip pat antrojo Kristaus atėjimo laukimas ir pasiruošimas, todėl šiai dvasiai tinkamos atgailos pratybos Gaudete sekmadienį trumpam sustabdomos, kad simbolizuotų džiaugsmą dėl pažadėto Atpirkimo, kurio niekada neturėtų trūkti tikinčiųjų širdyse.
