Šiais mokslo metais į Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją vienerių metų kursui atvyko mokytis septyni nauji klierikai. Iš jų penki sutiko pasidalinti savo asmenine patirtimi.
„Jei esi pasaulietis, tokį kelią pasirinkti nėra lengva“
Titas Urbaitis, kilęs iš Šiaulių, po mokyklos baigimo neturėjo aiškaus plano dėl studijų ir svarstė apie keliones bei savęs ieškojimą. Nors jo šeima tikinti, iš pradžių apie seminariją jis negalvojo. „Mąsčiau stoti į filologiją, bet tada pagalvojau, kas iš to“, – prisipažįsta jaunuolis. Nepasirinkus filologijos studijų, atsirado mintis apie teologijos mokslą. „Galvojau apie teologijos studijas ir tada savaime atėjo mintis stoti į seminariją“,– sakė T. Urbaitis.
Vaikinas pripažino, kad tokiam apsisprendimui įtakos turėjo jo parapijos kunigas Donatas, sugriovęs stereotipus apie seminarijos gyvenimą. „Kunigas atskleidė, kaip daug galima pasitarnauti ir padėti žmonėms, ir aš panorau būti tokiu žmogumi,“ – sakė Titas. Vaikinas sutinka, kad jei esi pasaulietis, toks pasirinkimas iš pradžių gali būti psichologiškai sunkus, tačiau pripažįsta, kad seminarijoje jaučiasi gerai, kaip namuose.
„Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai“
Edgaras Kundinovičius, kilęs iš Naujosios Vilnios, Vilniaus rajono, įstojo į kunigų seminariją, nors jo šeimoje nebuvo religinių tradicijų. „Mano tėvai nėra praktikuojantys katalikai, todėl šeimoje nebuvo religinės praktikos. Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai,“ – dalijosi Edgaras. Kelias į tikėjimą prasidėjo nuo Pirmosios Komunijos, kai vaikinui ėmė kilti egzistencinių klausimų apie pasaulį ir gyvenimo prasmę.
Pasak Edgaro, nuo ketvirtos klasės jis jautė pašaukimą tapti kunigu, nors nežinojo, kas tai yra. „Jau tada supratau, kad noriu būti kunigu, nors nežinojau, kas tai yra, iki šiol nežinau, nes tik tampant juo, gali suvokti“,– atviravo seminaristas. E. Kundinovičius pripažįsta, kad nori tarnauti žmonėms įvairiais būdais, o kunigystė padeda gilintis į dalykus, kurie jį domina: tai literatūra, istorija, politika.
Edgaro sprendimas jo tėvams – netikėtas, tačiau jų reakcija buvo neutrali. „Šeimai apie įstojimą į seminariją pasakiau tik po dviejų savaičių. Manau, visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas. Čia aš toks ir esu“, – pasakojo jaunuolis.
„Turėjau mintį stoti į seminariją, bet svarsčiau, kad galbūt esu nevertas“
Kasparas Matulevičius, kilęs iš Skuodo rajono, į kunigų seminariją įstojo po ilgų ieškojimų ir savęs pažinimo kelio. Nors iš pradžių vaikinas neigė mintį apie kunigystę, jį domino religija ir tikybos mokslai. Baigęs mokyklą, Kasparas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją Kaune, tačiau po trijų mėnesių studijas metė. Tuomet jaunuolis atliko tarnybą kariuomenėje, kurioje, pasak jo, buvo daug laiko mąstymams apie egzistencinius dalykus.
„Jauno žmogaus gyvenimas yra nuolatinis lėkimas, neturime laiko galvoti apie egzistencinius dalykus, o kariuomenėje esi uždarytas vienoje aplinkoje, kurioje gali apmąstyti iškilusius klausimus“,– sakė vaikinas. Po tarnybos Kasparas turėjo galimybę dirbti zakristijonu Plungėje, kur jo tikėjimas dar labiau sustiprėjo.
„Pamačiau vidinį bažnyčios gyvenimą ir nusprendžiau studijuoti pedagogiką, nes taip pat norėjau tarnauti žmonėms, – pasakojo seminaristas. – Turėjau mintį stoti į seminariją, bet mąsčiau, kad galbūt esu nevertas, nes tai – labai atsakingas dalykas“. Gyvendamas su religingais studentais Vilniuje, jis priėmė savo pašaukimą ir apsisprendė stoti į seminariją. „Pusę metų dalyvavau įvairiose veiklose, ir vasarį galutinai supratau, kad noriu stotį į kunigų seminariją,“ – pasakojo K. Matulevičius.
„Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms, aš stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą“
Kaunietis Kasparas Bareiša savo pašaukimą į kunigystę pajuto prieš keletą metų. Jį visą laiką žavėjo kunigų paprastumas, tačiau pats sprendimas ruoštis kunigystei subrendo per laiką. „Toks klausimas, ar noriu būti kunigu ir ar tai man skirta, vis kirbėdavo galvoje“,– pripažįsta vaikinas. Didžiausią patvirtinimą Kasparas pajuto per Eucharistiją, kuomet dalyvavo šv. Mišiose ir patyrė dvasinį artumą su Dievu.
„Mes už nieką gauname galimybę Jėzų priimti į saveׅ“,– sakė jaunuolis, kalbėdamas apie savo patirtį. K. Bareiša baigė kursus, kurie leidžia jam dalinti šventąją Komuniją, ir tai, pasak jo, buvo ypatingas išgyvenimas. „Per Komuniją, kai laikai Viešpatį savo rankose, jautiesi pilnatvėje, lyg dangus būtų čia“, – kalbėjo vaikinas. – Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms. Stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą, nes tai man suteikia džiaugsmą ir laimę“.
„Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“
Telšiškis Daumantas Lukšas savo tikėjimo kelią pradėjo netikėtai, augdamas nepraktikuojančių katalikų šeimoje. Į bažnyčią jį atvedė atsitiktinai į rankas patekęs ateitininkų kuopos lankstinukas, tuo metu sudominęs vaikiną. „Kai pradėjau lankyti bažnyčia, buvo visiškai kitaip nei tikėjausi, bet nenusivyliau“,– savo patirtimi dalijosi D. Lukšas.
Vaikinas pripažįsta, kad didelę įtaką atėjimui į bažnyčią turėjo bendruomeniškumas. „Katalikai pasirodė įdomūs žmonės, o bendruomeniškumas traukė į bažnyčią, – sakė Daumantas. – Tikėjimas augo dalyvaujant įvairiuose bažnytiniuose renginiuose, šlovinimo vakaruose bei priimant Komuniją“.
Pasak vaikino, lūžis įvyko per jaunimo dieną Žemaičių Kalvarijoje, kur emocijų kupina patirtis atvėrė širdį Dievo meilei. „Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“, – prisiminimais dalijosi jaunuolis ir pridūrė, kad iš pradžių bijojęs minties stoti į seminariją, jautėsi to nevertas. „Tai labai kilni pareiga, turėjau troškimą tarnauti ir padėti kitiems“,– sakė jis.
Klieriko diena: malda, studijos ir tarnystė
Seminarijos studentų kasdienybė prasideda nuo maldos, o vėliau laukia paskaitos ir šv. Mišios. „Kiekvieną dieną turime šv. Mišias, kurios vyksta koplyčioje arba Katedroje skirtingu laiku“, – pasakojo seminaristas Edgaras. Be akademinių užsiėmimų, klierikai didelį dėmesį skiria asmeniniam tobulėjimui, ypač Šventojo Rašto skaitymui ir dvasiniam ugdymui. „Tai nėra mokykla, kurioje kažkas tikrins, ką perskaitei. Jei degi šiuo keliu – tu pats tuo užsiimi,“ – dalijosi Edgaras.
Vakare seminarijos gyvenimą baigia „Silentium Sacrum“ – lotyniška šventa tyla, skirta asmeniniam susikaupimui, apmąstymams. „Prieš miegą nutylame, išjungiame telefonus ir tiesiog nurimstame“, – teigė jis.
Be dvasinio tobulėjimo, seminaristai ruošiasi tarnystei visuomenei. „Greitu metu pradėsime kursus, po kurių galėsime atsiliepti į skambučius „Vilties“ centruose, vyksime ten, kur žmonėms reikia pagalbos“,– pasakojo studentai. Seminarijos auklėtiniai siekia ne tik žinių, bet ir padėti žmonėms, kuriems trūksta pokalbio.
Jaunuoliai pripažįsta, kad šis kelias – tai nuolatinis augimas, tarnystė ir tikėjimo gilinimas. Kiekvieno jų patirtis – skirtinga, bet visus jungia bendras troškimas – būti arčiau Dievo ir žmonių. Seminarijoje klierikai ne tik gilina savo tikėjimą ir žinias, bet ir ruošiasi tarnystei visuomenei, ieškodami būdų, kaip padėti kitiems. Tai kelias, kuriame asmeninis augimas susilieja su įsipareigojimu tarnauti.
