„Magnificat leidiniai“ išleido jėzuitų kunigo Walterio Josepho Ciszeko SJ knygą „Jis mane gano“ (iš anglų kalbos vertė Dalia Zaleskienė). Skelbiame knygos ištrauką.
Kunigas jėzuitas Walteris Josephas Ciszekas (1904–1984), lenkų kilmės amerikietis, praleido dvidešimt trejus kančios metus kalėjimuose ir vergiško darbo lageriuose Sibire. „Kas padėjo ištverti?“ – tai klausimas, kurį jis dažniausiai išgirsdavo grįžęs iš tremties pragaro. Atsakymas visada būdavo tas pats – tikėjimas.
Tai labai asmeniška istorija apie vieno žmogaus dvasinę odisėją ir nenuilstamą tikėjimą, kuris leido jam ištverti išmėginimą, beveik iki išsekimo išsunkusį ir kūną, ir dvasią. Tik dėl absoliutaus pasikliovimo Dievo valia jam pavyko pakelti didžiausius sunkumus. Jis pasakoja apie drąsą, kurią atrado maldoje, drąsą, kuri palengvino vienatvę, skausmą, nusivylimą, kančią, baimes, neviltį. Ši patirtis leido nepalankias aplinkybių jėgas paversti didžiulės vertės šaltiniu ir priemone, priartinusia prie gailestingo ir niekada nepaliekančio Dievo Dvasios.
Dvasinis skausmas ir kentėjimas, dar labiau nei fizinis, per penkerius mano tardymo metus padidėjo. Būdavo, kad aš, kankinamai suabejojęs savimi, beveik pamesdavau iš akių savo tikslą, jaučiau kančią gundomas patikėti esąs apleistas Dievo. Vėliau lageriuose visus skausmus ir kentėjimus, nepriteklius ir nusivylimus įtraukti į apaštalavimo kontekstą jau buvo lengviau. Būtent tada suvokiau, kokios nereikšmingos buvo mano pastangos gelbėti sielas, jei jos būdavo dedamos ne pagal Dievo valią. Kad šiaip beverčiai veiksmai kažkokiu būdu tampa išganingi ir gali prisidėti prie jo karalystės plėtimo žemėje, nes buvo atlikti vienybėje su jo valia, ir kad tokie veiksmai netgi galėtų būti malonės šaltiniu kitiems, prisidėti prie Kristaus darbo pelnant malonę visiems – ši mintis nuolat teikė man džiaugsmą ir vertė mane dar labiau stengtis, kad pasiekčiau tobulą vienybę su Dievu ir jo valia.
Ši paprasta tiesa, kad vienintelis žmogaus gyvenimo žemėje tikslas vykdyti Dievo valią, yra kupina turtų, kurių pakanka visam gyvenimui. Kai išmoksti gyventi pagal jo valią, visų pirma palenkdamas jai savo protą, išmoksti kiekvieną dieną ir visa, ką per ją nuveikei, matyti jo valios šviesoje, tai tampa daugiau nei amžino išganymo šaltiniu; tai tampa džiaugsmo ir laimės jau čia, žemėje, šaltiniu. Kvapą užgniaužia supratimas, kad žmogaus valia, kai ji yra vienybėje su Dievo valia, gali prisidėti prie visą žmoniją išganančio Kristaus darbo. Dievo malonė, perkeičianti beverčius žmogaus veiksmus į priemonę, duodančią vaisių Dievo karalystės skelbimui čia, žemėje, yra stebuklas, stulbinantis protą ir darantis jį kraštutinai nuolankų, tačiau taip pat atnešantis ramybę ir džiaugsmą, nepažįstamą tiems, kurie jų niekada nepatyrė, nepaaiškinamą tiems, kurie netiki.
Paklusimas Dievo valiai sielą gali guosti, jis, kaip paaiškėjo, gali būti kupinas ramybės ir džiaugsmo, kurio negalima gauti tiesiog paprašius. Mano nuomone, skausmo bei kentėjimų negalima tinkamai suprasti ir be platesnės išganymo vizijos ar apaštalavimo bei pašaukimo konteksto. Bent jau aš tai suvokiau tik nuolat melsdamasis, stengdamasis visada gyventi Dievo akivaizdoje, visus dalykus matyti kaip jo dieviškosios valios pasireiškimą. Tai ne visada būdavo lengva ir man ne visada pavykdavo. Vidinė kova mano sieloje nesiliovė nei sunkiais laikais Urale, nei per kančias Lubiankoje, nei per sunkumus lageryje. Kad ir kaip arti Dievo siela jausdavosi, kad ir kaip kartais ji būdavo palaiminta žinojimo, kad yra jo akivaizdoje, gyvenimo tikrovė visada būdavo čia pat, visada reikalavo būti pripažinta ir priimta. Nuolat turėjau mokytis priimti Dievo valią – ne tokią, kokios norėjau, kad ji būtų, ne tokią, kokia ji būtų galėjusi būti, bet tokią, kokia ji iš tikrųjų tą akimirką buvo. Būtent per kovą besistengiant tai pasiekti ir vyko dvasinis augimas, ėmiau geriau suprasti jo valią.
Žinoma, man kildavo abejonių; vienu metu buvo beveik apėmusi neviltis. Tada mane palaikė ne protas, bet tikėjimas. Tik tikėjimu galėjau įžvelgti Dievo buvimą kiekvienoje aplinkybėje; tik tikėjimu galėjau įsiskverbti į gelbstinčios jo malonės slėpinį, ne kokiu nors būdu jį tirdamas, bet visomis prasmėmis bendradarbiaudamas su juo būtent jo prašomu būdu. Tada visagalės jo apvaizdos švystelėjimai išsklaidydavo abejones ir baimes, nuolat tūnančias mano proto užkaboriuose; tai vyko įvairiais būdais ir kartais pasisekdavo daugiau, kartais mažiau. Taigi bandymų ir klaidų metodu supratau: jei noriu išsaugoti vidinę ramybę ir džiaugsmą, turiu būti nuolat atsivėręs maldai, žvilgsniui tikėjimo akimis, nuolankumui, kuris padeda man suprasti, kaip mažai reiškia mano paties pastangos ir koks priklausomas esu nuo Dievo malonės net ir maldos bei tikėjimo reikaluose.
Diena po dienos išmokau tam tikru mastu patirti Dievo galią, pasireiškiančią per kančios slėpinį. Sielų gelbėjimo auka kupina skausmo ir kentėjimų. Panašią auką turėdavo prisiimti visi pašauktieji apaštalauti. Tačiau šioje kančioje ir aukoje buvo gilaus dvasinio džiaugsmo, nes jose žmogus matydavo išsipildžiusią Dievo valią savo gyvenime, kuri kitu atveju būtų gniuždžiusi, kuria buvo paremtas didis išgelbėjimo darbas. Jei į auką ir kentėjimą žvelgtum tik proto akimis – kiek išgalėdamas jų vengtum, nes skausmas niekada nėra malonus. Bet kai išmoksti skausmo ir kentėjimo vaidmenį suvokti kaip turintį ryšį su išganančiu Dievo planu pasauliui ir kiekvienai sielai, tavo požiūris pasikeičia. Nebebėgi nuo jų, kai jie ateina pas tave, bet pakeli juos su tau duota malone. Matai tuos dalykus apsivilkusius Kristumi tikrąja šio žodžio prasme.
Ši įžvalga atneša džiaugsmą ir sustiprina viltį; iš šios įžvalgos taip pat kyla atjauta kitiems ir viliesi, kad jiems taip pat gali būti padėta suvokti tikrąją gyvenimo ir jo išmėginimų, džiaugsmų ir kentėjimų prasmę. Tuo užsidegusi siela nuolat troško perduoti Dievo malonės stebuklus kiekvienam. Šis troškimas, šis uolumas neturi ribų ir veikia taip, tarsi jų nebūtų. Nors tai pasiekti iš tiesų ne žmogaus jėgoms, tokiu supratimu liepsnojanti siela nelabai kreipia dėmesį į apčiuopiamus rezultatus. Pats svarbiausias dalykas yra neleisti uolumo liepsnai užgesti. Vadinasi, jausti nuolatinį kasdienės maldos poreikį, dėti nuolatines pastangas kasdieniame skausme ir kentėjimuose įžvelgti tikrąjį išganymo darbą ir taip iš tiesų dalyvauti gelbstinčiuose Kristaus veiksmuose.
Pats svarbiausias dalykas yra neleisti uolumo liepsnai užgesti.
Apmąstyti tokius dalykus tarp sekinančių nesibaigiančių dienos darbų Sibiro lageriuose tapo kone įpročiu ir padėjo man suvokti įsipareigojimą Dievui kiek įstengiant geriausiai išbūti kasdienius maldos, darbo ir kentėjimų tarpsnius, rodant pavyzdį kartu su manimi kalintiesiems kaip galint stropiau, iš mano žodžių ir veiksmų padedant jiems pamatyti, kad net varganiausio egzistavimo dienos ledinėje dykvietėje gali būti vaisingos kuriant Žemėje Dievo karalystę. Jokio žmogaus gyvenimas, jokio žmogaus kentėjimas Dievo akyse nėra veltui. Nes mes visi esame sukurti šlovinti, garbinti Dievą, jam tarnauti ir tokiu būdu išgelbėti savo sielą bei padėti gelbstint kitų sielas. Bet koks veiksmas, kad ir koks nereikšmingas, jei atliekamas ir priimamas kaip iš Dievo rankų, vienybėje su jo valia, yra išganantis ir turi dalį didžiajame išgelbėjimo darbe, kurį pradėjo Kristaus kančia.
Apmąstyti šias tiesas buvo paguoda, bet ne tik. Tai atvėrė man visiškai naują Sibiro ir mane supusių skausmo ir kančių viziją. Man atrodė, kad iš nusiaubto ir sulaužyto aplinkinių gyvenimo matau kylant visiškai naują būsimąją Bažnyčią – jeigu tik vynuogyne pakaks darbininkų. Čia formavosi aukos ir atsidavimo dvasios kupinų vyrų ir moterų Bažnyčia. Tai buvo Bažnyčia, besiburianti iš persekiojimų ir nusivylimų kartos, išmėgintos kaip auksas aukštakrosnėje. Naujų lyderių Bažnyčia, išgyvenusių lagerius Bažnyčia, gyvenančių karingo ateizmo šalyje žmonių Bažnyčia, žinančių, kaip visiškai viskas priklauso tik nuo Dievo, galbūt negalinčių jo garbinti viešai, bet vis tiek suvienytų su visu mistiniu Kristaus Kūnu, vadinamu Bažnyčia. Tai buvo tas išsaugotas likutis, apie kurį kalbėjo, rodos, Izaijas.
Žmonės, su džiaugsmu priėmę persekiojimus, savo pačių išmėginimuose ir kentėjimuose gali matyti tikrąjį Kristaus išganomąjį darbą juos supančiame pasaulyje, būti tešlos raugas. „Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?“ „Nes mano mintys ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“,– Viešpaties žodis. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis.“ Galbūt pagal Dievo apvaizdos planą visi šie kentėjimai gali duoti kažką naujo ir brangaus mistiniam Kristaus Kūnui: aistringus krikščionis, galinčius pasiūlyti naujų atsidavimo idealų Bažnyčiai, kuri pasaulyje egzistuoja kaip žmogiška institucija. Dievo apvaizdos veikimu ši persekiojama Bažnyčia – šie kenčiantys krikščionys – nuolat praturtina Bažnyčią žemėje – mistinį Kristaus Kūną.
