Kovo 22-osios, trečiadienio, vakarą kartu su arkikatedros parapijos bei jos lankytojų bendruomene į Gavėnios rekolekcijas, Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir šv. Mišias rinkosi mokytojai ir katechetai.
Gavėnios rekolekcijas vedė kunigas Vincentas Lizdenis. Jis, tęsdamas 7-ių didžiųjų nuodėmių pristatymą, šiandienos žmogui kalbėjo apie pavydą ir citavo Katalikų Bažnyčios katekizmą. Jame pavydas apibrėžiamas kaip liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turtų, ir besaikis troškimas net ir neteisėtai jį pasisavinti. Pavydas yra liūdesys, meilės atmetimas, kurį krikščionis turi nugalėti trokšdamas kitam gero. Pavydas dažnai kyla iš puikybės.
Kunigas Vincentas pabrėžė, kad pavydas yra stipresnis išgyvenimas, aštresnis nei liūdesys. Liūdesys gali būti ir geras: juk Šventajame Rašte rašoma, kad yra palaiminti liūdintys. Taip pat liūdesys yra tai, kad mes tarsi užjaučiame, prisiimame kitų nelaimes, skausmą.
Mes esame kviečiami būti mylimi, žinoti, atpažinti, kaip stipriai Dievas mus myli. Nugalėti pavydą nepavyks natūraliai, reikia pastangų pastebėti Dievo meilę, kuri leidžia nugalėti pavydą. O pavydėti galima ne tik turtų, bet ir sveikatos, gerų tarpusavio santykių, kitų gerovės.
Taip pat ir mano jausmai – bejėgiškumas, nepakankamumas, išgąstis, jautimasis mažam ir ribotam – kyla iš pavydo kitiems. O visa tai kyla iš Dievo meilės nebuvimo, nejautimo, kalbėjo kunigas Vincentas Lizdenis.
Po rekolekcijų išsakytas mintis apmąstėme Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje, o vėliau kartu šventėme Eucharistiją.
Po Evangelijos paskelbimo homilijoje kunigas Vincentas Lizdenis atkreipė dėmesį, kaip šiandien žmonės skundžiasi, kad neturi laiko. Ir dažnai dėl to kaltina Dievą, sakydami, kad Jis toli, kad nepasiekia Jo. Tačiau dažnai Dievas kaltinamas už tai, kad dirba savo darbą, o tai reiškia, kad Jis yra arti. Tai mūsų didžioji kančia – mes bijome Jo artumo, buvimo šalia.
Šv. Mišiose giedojo saleziečių bendradarbė Miglė Lipavičienė, liturgiją padėjo organizuoti Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos mokytojai ir katechetai.
