Spalio pabaiga ir lapkričio pradžia sklidina įvairių švenčių. Paskutinę spalio dieną kai kas švenčia Heloviną, lapkričio 1-ąją minime Visų Šventųjų dieną, o lapkričio 2-ąją – Vėlines. Tačiau nemažai žmonių nežino tikslios šių švenčių prasmės, nors visi pripažįsta, jog jos susijusios su mirusiaisiais, jų atminimo pagerbimu, kapų lankymu, žvakelių uždegimu.
Lapkričio 1-ąją ir 2-ąją daugelis iš mūsų važinėjame po visą Lietuvą, prisimename anapilin išėjusius savo prosenelius, tėvus, artimuosius ir draugus, pagerbiame mūsų kraštui nusipelniusius žmones. Heloviną jaunimas švenčia įvairiai, dažnai perimdamas amerikietiškas šios dienos šventimo tradicijas. Tačiau švenčių prasmė dažniausiai priklauso nuo to, kokį turinį joms suteikiame.
Apie šių švenčių prasmę, jų turinį, būdus, kaip derėtų jas švęsti, kalbamės su Liškiavos Švč. Trejybės parapijos klebonu Vidmantu Strioku.
Šiomis dienomis važinėjame po kapines ir degame žvakeles ant artimųjų, draugų ir garbingų mūsų krašto žmonių kapų. Kokia yra Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių prasmė?
– Esmė, koks yra šių švenčių turinys. Visų Šventųjų diena susijusi su globėjais, šventaisiais, kuriuos mes gauname, ateidami į šį pasaulį. Šventasis ir globėjas reikalingas tam, kad ką nors pasiektume, kažkuo pasižymėtume, į ką galėtume lygiuotis. Tai žmonės, kurie kažkuo išsiskyrė, kažką pasiekė, kuriuos galime skelbti šventaisiais, kuriais galėtume sekti. Žvelgdamas į šventuosius, aš turiu sau pavyzdžius, galiu formuoti savo asmenybę. Turėdamas daug įvairiausių šventųjų, galiu pasirinkti sau priimtiną pagal būdą ir charakterį. Šventieji gali būti nuo mamos iki kitų senų ar jaunų žmonių, nuo mokslininkų iki kitų garsių žmonių. Aš galiu rinktis labai plačiame spektre sau tinkamą, sektiną pavyzdį, gal net pasigilinti į istoriją. Visų Šventųjų šventė mums leidžia apmąstyti: ar aš galiu save pavadinti šventu ir ką tai reiškia? Mes gyvenimo kelyje turime turėti tam tikras moralines nuostatas ir jas ugdyti savyje taip, tarsi įsijungtume į tų šventųjų draugiją. Tą dieną mes prisimename visus šventuosius, savo vardo globėjus, tarsi turime pagrindą eiti šventumo keliu.
Vėlinių yra kitas turinys, ateinantis iš mūsų etnokultūros, senų laikų. Tai susiję su tuo, jog žmonės suvokia savo gyvenimo trapumą, supranta apie iškeliavimą ten, kur niekas nežino, todėl yra bendrystė su tais, kurie jau yra iškeliavę. Vėlinės – mirusiųjų paminėjimas, tai rodo ir visos apeigos, visos tradicijos. Krikščionys į šios dienos turinį įdeda tai, kad tie žmonės nėra mirę, bet iškeliavę, todėl uždegamos žvakelės yra tarsi gyvybės ženklas. Mes palaikome gyvybę ir bendrystę su jais, mes žinome, jog tapsime to mirties pasaulio dalimi. Per Vėlines mes turime sakyti ačiū savo tėveliams, seneliams, proseneliams, kad jų dėka mes šiandien esame. Ačiū tremtiniams ir politiniams kaliniams, kurių kapų net nežinome, nes jie nešė laisvės vėliavą. Vėlinės yra ir gera proga prisiminti mums visiems svarbius istorinius įvykius ir mūsų sutiktus žmones, kurie buvo pirma mūsų, greta mūsų, o dabar jau išėję. Vėlinės – puiki proga pasakyti amžiną atilsį ir paprastam kaimo žmogui, kuris irgi kūrė mūsų kraštą, mūsų šalį, įnešė gėrio dalelę.
Kodėl šios dienos viena po kitos?
– Tai sukrito istoriškai. Rytuose Vėlines švenčia pirmą sekmadienį po Velykų, nes Kristus prisikėlė, tai yra prasminga – Kristus eina parsivesti vėlelių iš kapo. Vakarų Bažnyčioje ši šventė susiliejo su senųjų tradicijų laikotarpiu, nakties tamsos atėjimu, nes per Vėlines – tamsiausią naktį – mums vis tiek ateina viltis. Rudenį parnešamas derlius į namus, o už tai, kad turime derlių, turime sakyti ačiū Dievui ir tiems, kas šalia jo. Visi žino, jog ir duonelę pažymime kryžiumi.
Per Vėlines mes turime sakyti ačiū savo tėveliams, seneliams, proseneliams, kad jų dėka mes šiandien esame.
Vėlinių šventė skirta tam, kad padėkotume tiems išėjusiesiems, kuriems nesuspėjome padėkoti – savo artimiausiems žmonėms – tėvams, seneliams, taip pat partizanams, kariams, karaliams, kunigaikščiams. Tuo skamba ir visa mūsų etnokultūra, nes Vėlinės – tai sugrįžimo, ryšio palaikymo ir dėkingumo bei šviesos skleidimo diena.
Kaip derėtų paminėti tas dienas? Ar žvakelių skaičius ir gėlių puokščių gausa atspindi mūsų santykį su mirusiaisiais ir mūsų šventaisiais?
– Kaip sakė vienas etnologas, ant kapo užtektų uždegti vieną žvakutę, svarbiausia – emocinė būsena, nuėjus ant kapų. Vokietijoje yra tokia tvarka, kad kapinėse negalima palikti degančios žvakės. Man ir Lietuvoje patiktų tokia tradicija, kad atvykę prie kapo, uždegtume žvakę, pasimelstume, prisimintume velionį ir išvažiuodami tą žvakę užgesintume. Tada, jei atvyktų kitas artimasis ar giminaitis, jis vėl galėtų tą žvakutę uždegti, o kiek pabuvęs, pasimeldęs, ją išvažiuodamas užgesintų. Tai būtų pati gražiausia tradicija.
Tas gausus gėlių ir žvakių nešimas, šiukšlių krovimas nelabai dera su švente, tai – greičiau noras pasipuikuoti, tai nėra gera tradicija.
Kai kuriose parapijose per Vėlines į kapines vyksta kunigų vadovaujamos procesijos. Kokia šio ritualo prasmė?
– Yra tokia tradicija – eiti į kapines kartu su bendruomene. Tuo metu būna aukojamos Mišios už visus mirusiuosius – už kunigus, už senelius ir protėvius, bendros maldos už įvairias kategorijas. Taip, kaip kunigas eina per namus kalėdodamas, taip ir per Vėlines jis sustoja kapinėse, prie kapų, juos pašventina ir palaimina, ypač tuos, kurie atsirado per paskutinius metus, nes kapinės – mirusiųjų namai.
Kaip vertinate Heloviną, atsirandantį šalia šių dviejų švenčių?
– Tai lengvos pramogos šventė, todėl ji gali išstumti tradicines šventes ir užimti vyraujančią vietą. Kai kas visą savaitę skaptuoja moliūgus, vėliau juose įstato žvakeles, jas uždega ir pavadina tai ne Helovinu, bet Šviesos švente. Tokie žmonės, manau, labai prasmingai elgiasi. Dar kartą pasikartosiu – viskas priklauso nuo to, kokią prasmę suteikiame tai šventei.
Ar mes norime gąsdinti vieni kitus? Kas nori būti išgąsdintas, tai šią dieną gali parodyti putiną ar dar kažką. Jei norime skleisti šviesą, tai ir Helovinui galime suteikti gražų turinį.
Kai mūsų mokyklos amerikoniškai švenčia Heloviną, tas rodo, jog mūsų mokyklose dar nėra pasiruošta skleisti etnokultūrą. Gal pedagogai nežino papročių, nežino, kokia turtinga yra mūsų krikščioniškoji ir tautinė kultūra? Neišprusę mūsų pedagogai: etnokultūra, papročiai – vertybiniai dalykai.
Mano pažįstamų vaikai, kurie mokosi įvairiose mokyklose, ruošiasi Helovinui, bet jiems apie Vėlines ir Visus Šventuosius mokytojai neužsimena. Mokykloje lengviau padaryti šou nei kalbėti apie prasmingus dalykus.
Pernai spalio pabaigoje su vaikais pjaustėme moliūgus, mokiau juos kūrybingai tai daryti, nes rengėmės Šviesos šventei. Svarbu, kokį turinį įdėsime, ar surasime mūsų identiteto stiprinimo būdų.
