Kunigas Robertas Grigas savo feisbuko paskyroje pasidalino pamąstymais apie Vasario 16-osios šventimą.
„Šiemet „nesišvenčia” man Vasario 16-oji oficialiuose renginiuose. Jų pompastiškos viešos kalbos ir rutininis džiugesys ryškiai kontrastuoja su represine tikrove, kurią kone visose gyvenimo srityse, nuo buities iki konstitucinių teisių varžymo, nuolat patiriu”, – rašė kunigas.
„Netraukia jungtis ir į protestines akcijas – jos teisėtos ir pagrįstos, valdantieji jų nusipelnė; tačiau jos kažkaip disonuoja su pagarbia rimtimi, kurią jaučiu Vasario 16-tai – mūsų, Lietuvos, slaptajai, uždraustajai šventei, kuriai manosios kartos naivūs ir tyri berniokai, rizikuodami nusisukti sprandus ar papulti į KGB rūsius, naktimis kėlė Trispalves virš Petrašiūnų gamyklos kamino ar Kauno Jėzuitų bažnyčios bokšto”, – prisimena buvęs disidentas.
„Pasimeldžiau prie Nežinomo Kareivio kapo Kauno karo muziejaus sodelyje. Padėjau trispalvę gėlę. Išlik Lietuvos šventė, Vasario 16. Netapdama privaloma biurokratine procedūra. Tyli ir tikra, išgyvenama sielų šventovėse”, – baigė kun. R. Grigas.
Kiek anksčiau kunigas kreipėsi į Laisvos visuomenės institutą, kuris šventės išvakarėse ragino per Vasario 16-ąja susilaikyti nuo protestų. Kun. R. Grigas rašė:
„Gerbiami Bičiuliai iš LVI, būdamas nuoširdus su Jumis, negaliu nuslėpti, kad šis pareiškimas sukėlė nusivylimo jausmą. Eilę metų reikšdami teisingą kritiką dėl valdančiųjų vykdomo šeimos sampratos išplovimo, dėl viešosios erdvės genderistinio ideologizavimo, dėl teisėsaugos ir žiniasklaidos korupcinio suaugimo su tautos interesus paminančia valdžia – dabar, kai didelė tautos dalis pakilo prieš šias neteisybes teisėtai protestuoti, Jūs „maunate į krūmus”, sakydami: neprotestuokite, pasilikite pokalbiams savo šeimose, skatinkime vienybę – išorės priešai grasina!
Vienybę – su kuo? Su valstybės valdymą uzurpuojančia, moralinį ir fizinį terorą prieš visuomenę vykdančia valdančiųjų grupuote? Su p. Šimonyte, p. Armonaite, p. Dulkiu? Su išponėjusiu ir didelę dalį tautos „ne Lietuvos žmonėmis” paskelbusiu prof. Vytautu?
Vienybę – su kuo? Su valstybės valdymą uzurpuojančia, moralinį ir fizinį terorą prieš visuomenę vykdančia valdančiųjų grupuote?
Tokios vienybės šūkis man primena „LKB Kronikos” leidimo laikus, kai dalis kunigų, iš įsitikinimo, ar sovietų valdžios inspiruotų, rašė raštus vyskupams, kaltindami tikinčiųjų teisių gynėjus „vienybės skaldymu”.
Esą, mes visi, tos pačios Bažnyčios vaikai, turime laikytis vienybės, o dabar „jie” skaldo mūsų bendruomenę, jie gina sąžinės laisvę, o jų fone mes atrodome kaip kolaborantai. Tai esą nepriimtina, nereikia konfliktuoti su valdžia, tiktai melstis, gerai atlikti savo kasdienes pareigas, ir, žiūrėk, valdantieji suteiks daugiau raiškos erdvės Bažnyčiai, laimėsime daugiau, negu pogrindžio leidiniais ar protestais.
Atrodo, lyg panašią susitaikėlišką poziciją dabar skelbtų ir kai kurios šeimų organizacijos. Pagąsdinimai, kad reikia vienybės, nesvarbu su kuo ir kokiomis sąlygomis, nes grasina išorės priešai, taip pat yra valdančiųjų labai mėgstamas naratyvas. Lietuvos geopolitinėje padėtyje, išorės priešas, tai yra, Rusijos imperializmas, mums grasina nuo pat XVI amžiaus. Ir grasins dar ilgai.
Nejaugi tai turėtų reikšti, kad dėl šio realios grėsmės faktoriaus mes turėtume (neribotam laikui?) suspenduoti savo pilietinių teisių ir apskritai teisingumo siekį savo valstybėje, savo tautoje? Kad turėtume sutikti su visais valdančiųjų daromais absurdais, dažnu atveju jau gresiantiems lietuvių tautos išlikimui savo žemėje, šeimų autonomijai, vaikų saugumui ir visuomenės sveikatai (narkotikai, svaigalai, sodomijos propaganda)? Manau, kad tikrai ne.
Nes kuo tada mūsų valstybė ir visuomenės valios raiška joje skirtųsi nuo Rytų diktatūrų, kurioms norime atsispirti? Nesiruošiu dalyvauti oficialiuose minėjimuose, nes jie vis labiau tampa „nusavinti” valdančiųjų, su privalomais „apeiginiais” elementais, su perteklinėmis jėgos struktūrų kontrolėmis, tuo tyčia ar netyčia sutapatinant su sovietinėmis gegužės ar spalio „šventėmis”.
Nedalyvausiu ir protestų bandymuose, jei tokių būtų, išreiškiančiuose visuomenės pagrįstą nusivylimą dabartinės valdžios atotrūkiu nuo Lietuvos visuomenės daugumos atstovavimo. Mano kartai, kuri slapčiomis kėlė Trispalves Vasario 16-ąją, ši šventė perdaug brangi, kad nupigintum ją susidūrimais kad ir su „sava”, tačiau tapusia „nesava”, partine oligarchija.
Tačiau suprantu žmones, kurie mėgins ir šią dieną taikiai protestuoti prieš skaudinančią neteisybę. Manau, kad neturėtume jų smerkti,neturėtume kviesti juos vienytis su Lietuvą griaunančiais, ne savąją tautą, o globalistines išorės jėgas atstovaujančiais politikais. Dar ir besityčiojančiais savo viešąja komunikacija iš paprastų, savo teises ginančių piliečių.
Jeigu jų, tų paprastų piliečių, išnešusių Lietuvą ant savo pečių per visus sunkmečius, pastangos, paprotins bent kiek susimąstyti valdančiuosius ir pakoreguoti savo destruktyvius sprendimus – tai bus visų mūsų laimėjimas. Tebūnie tos piliečių pastangos įgarsinti „tylinčiąją visuomenės daugumą” nors ir per Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją.
Ir tepadeda mums Dievas.”
