Žingsniai prieš vėją. Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko prisiminimų knygą bevartant.
Noriu pasidalinti keletu minčių apie tai, ką atradau šioje knygoje. Tai ne tik prisiminimai, tačiau ir istorija, atskleista subtiliai keliaujant per gimtojo kaimo dirvonus. Žingsniai sunkūs. Per gruodą, sustingusias vagas. Vienišas žvilgsnis į tai, kas buvo, ko jau nebėra ir kas dar galėtų būti. Įsivaizduoju Valančių, keliaujantį iš pirkios į pirkelę, Baranauską, apgiedantį gamtos grožybę, ir, tarsi senelį, per amžius pasiliekantį Maironį…
Seno vyskupo žvilgsnis į Lietuvą… Nors nežinau, kodėl būtent tokiu žodžiu pradėjau šį sakinį. Vyskupas Jonas juk negali būti senu. Bent jau man taip atrodo…
Žodis ištartas toks, už kokį kovota, ir žingsnis tarsi klausiant, kodėl ir kam? Vyskupas keliauja ne vien per gimtąsias vietas, ne vien per savo gyvenimo faktus, bet ir per visą Lietuvą. Tokią, kokią galima atpažinti būtent dabar. Tuštėjančią, kenčiančią, bąlančią ir tuo gražią, nepakartojamą.
Vyskupas keliauja ne vien per gimtąsias vietas, ne vien per savo gyvenimo faktus, bet ir per visą Lietuvą.
Vyskupas keliauja kalbėdamas. Įdomu ne tik stebėti iš tolo šį pasakojimą, bet ir jame dalyvauti, paprasčiausiai esant ir krikščioniu, ir savos šalies piliečiu. Nė kiek neabejoju, kad tirai atsiras klausiančių, kam reikia tų žodžių, ištartų tuščiuose laukuose, kam reikia tų žingsnių per arimą, šaltį, gruodą? Ne vienam atrodys, kad tai – banalu ir nereikalinga, juk viską galima pasiekti kitaip – šiuolaikiškiau ir moderniau.
Tačiau Viešpats, ko gero, tam ir paruošia dirvą, kad galėtum, rodos, tik berti sėklą. Tam ir reikalinga, tuo ir įdomi žmogaus, o kartu ir Tėvynės, istorija. Netgi kiekvieno rudenėjančiame lauke sutikto pažįstamo grumsto.
Skaitant iš lūpų plaukiančią istoriją, medituojant žmogaus žingsnius, belieka tik stebėtis unikaliais siužeto vingiais. Tuo tarpu atrodo, kad viso labo tik eita… Tačiau ne vieno. Lyg ir susidurta su problemomis, tačiau kartu kažkam padovanota ir amžinybė. Tuomet, kai nebuvo įmanoma matyti kūno akimis, dvasios žvilgsnis užkabino visas periferijas, net ten, kur, rodos, buvo neįmanoma, o pašaukimas brendo ir skleidėsi ne patogiuose inkubatoriuose ir laboratorijose, o melioracijos griovyje.
Dievas pasakė daugiau, nei iškiliausi oratoriai, kalbėdamas per kryželį ant elgetai monetas tyliai duodančios mergaitės krūtinės ir per kunigo kankinio Alfonso Lipniūno kitiems išdalintą gyvenimą. Ir per tas tonas popieriaus, paženklinto Evangelija ir skirto išdalinti kitiems.
Skaitant šiuos žodžius supratau, kad Viešpats pirmiausia kantriai augina širdį per pokalbius, susibūrimus, maldą. Visa tai atrodo tik kukli, paprasta istorija. Tačiau skaitant ją susidariau įspūdį, kad klaidingas įsitikinimas, kad žmogus – tik dulkė, nuo kurio niekas nepriklauso. Nors ir maži esame, tačiau galime kurti istoriją. Ne vien savo, bet Tėvynės, Europos, pasaulio. Kaip tą galime padaryti? Rodos, tik keliaudami per tuos pačius arimus ir dirvonus.
Šiandien mums visiems reikia iš naujo keliauti. Pro ten, kur, atrodo, kažkieno kadaise eita.
Šiandien mums visiems reikia iš naujo keliauti. Pro ten, kur, atrodo, kažkieno kadaise eita. Pro moralinius arimus, kurie, rodos, kadaise ir praplėšti, tačiau sustingę ir sušalę nuo vartotojiškumo šalnų. Ir jeigu pro tas vietas niekas nepraeis šiandien ir dabar, jos liks negyvos, jas reiks kažkam tik surinkti ir sudeginti, kaip sakoma Evangelijoje.
Kuklūs tie žmogaus žingsniai šioje žemėje. Tačiau jie niekuomet nereiškia pabaigos. Jų taip reikia. Tad ir norisi vyskupui Jonui palinkėti: dar nors truputėlį netylėkite, dar pabūkite tuo šaukiančiu akmeniu, kurio ypatingai šiandienos Lietuvai reikia.
O ir sau – nepamiršti, kad žmogus be Tėvynės, be atminties, be žodžio, kaip sako prancūzų teologas ir rašytojas Jeanas–Baptiste’as Henris Lacordaire’as, – tik smiltelė, pasmerkta laiko ir erdvės atsitiktinumų savivalei.
