Frazės, jog esi apimtas puikybės, išpuikęs, nėra pačios maloniausios ausiai. Visa tai norėtųsi taikyti savo kolegai, giminaičiui ar kokiai instagramo žvaigždei – tik ne sau. Katalikų Bažnyčia puikybę laiko viena didžiųjų ydų ir kviečia būti itin atidiems ir atsargiems, nepasisėjant jos savo gyvenime. Todėl šiandien vėl norisi klausti, kas yra puikybė, ne tik prisimenant jos ištakas – Liuciferio Dievui mestą „netarnausiu“ kaip laisvos valios pašalinį poveikį – bet ir ieškant, kaip ir kur ta puikybė veikia dabar, mano gyvenime. Apie šią pavojingą ydą, jos aktualumą ir būdus, kaip su ja kovoti, kalbuosi su kunigu Algirdu Toliatu – Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios klebonu.
Sakykit, kodėl puikybė – viena didžiausių ydų ir kame slypi jos pavojingumas?
-Puikybė – tai tiesos trūkumas tavo gyvenime. Ji iškreipia vaizdą, įkalina žmogų mele, jo susikurtame įvaizdyje, iliuzijoje ir persmelkia žmogaus gyvenimą. Svarbu žinoti, jog puikybė turi dvi formas. Viena – agresyvi, kai išaukštinu save, o į kitus žiūriu su panieka, kritika. Kita – menkinanti save, kai save kaip tik laikau pačiu blogiausiu, menkiausiu. Gali pasirodyti, jog pastaroji forma ateina per nuolankumą, tačiau joje irgi nėra tiesos – tai tiesiog įvaizdis iš kitos pusės, kaip nuotraukos negatyvas. Ji yra labai pavojinga – atrodo gražiai, patraukliai, žmogus mėgaujasi savo askeze, nuolankumu, bet neieško tiesos. Tokia puikybė nuveda į didelį nuovargį, persidirbimą, negebėjimą pasakyti „ne“, visokias baimes ar net į depresiją – juk turi atitikti savo susikurtą įvaizdį, o ir žmonės tikisi, jog savo veiksmais tu tą įvaizdį atitiksi. Puikybei labai svarbu tai, ką apie tave pagalvos kiti.
O kaip atpažinti puikybę savo kasdienoje?
-Reikia prisiminti, kad kiekvienas vaistas, jei jo yra per daug, tampa nuodu. Taigi sveika savivertė – geras dalykas, vaistas, o puikybė – nesveikas jos perteklius, kuris gali visiškai sugniuždyti žmogų. Puikybė išties labai moka maskuotis. Pavyzdžiui, būna, kad žmogus kartais mėgsta išlikti „stebėtoju“: jis viską stebi, žiūri, vertina – žiūrint iš šono atrodo, jog jis nieko blogo nedaro, bet jo galvoje „verda“ įvairiausios mintys: apkalbos, vertinimai, kritikavimas.
Kitas būdingas puikybės pasireiškimas – nesugebėjimas atleisti, keršto nešiojimas, piktumas, kartais tuo net mėgaujamasi. Čia irgi viskas sueina į tai, kad save laikau vertintoju – žiūriu, kas vertas, o kas – nevertas atleidimo. Puikybė dar pasireiškia žinojimu, kaip kas turi būti, kaip kas turi elgtis, kalbėti ir t. t. Tai tarsi Dievo vietos užėmimas.
Gali atrodyti, jog tu tik ieškai tiesos, bet iš tikrųjų lieki tik su savo pozicija, savo pasaulio įsivaizdavimu. Ir todėl paskui tikiesi, kad ir visi kiti taip elgsis ir kalbės, kaip tu nori, pagal tavo įsivaizdavimą, o jei visa tai neįvyksta – tu pasidarai nelaimingas, nepatenkintas.
Kitas puikybės pasireiškimas – perdėtas mandagumas. Jis ateina iš baimės, kad žmogus tavimi nusivils, kad tavęs nemylės, nepriims, todėl tu pradedi mandagiai, šiltai bendrauti visai ne dėl to, kad tą žmogų mylėtum, bet dėl to, kad gerai, tinkamai, vertingai atrodytum jo akyse.
Kita, irgi sunkiai atpažįstama forma – baimė parodyti, kad pyksti, vėlgi rūpinantis, ką apie tave pagalvos kiti. Taigi visa tai yra ta pati puikybė. Tu bijai išsakyti tiesą, bijai kažką savyje apnuoginti, bijai prarasti kokias nors pozicijas, todėl nuolat kažką slepi savyje ir esi nenuoširdus.
Taip pat su menkavertiškumu pasitaikantis atvejis yra manymas, kad neverta gyventi, nihilistinis požiūris, vėlgi – ta pati kreivų veidrodžių karalystė. Kitas dalykas – išpuikusiam žmogui juk niekada nereikia pagalbos: jis mano, kad niekas jam negali padėti, nedrįsta prašyti pagalbos, nenori įvardinti savo problemų.
Ir kaip tada su ja kovoti?
-Tiesa padarys jus laisvus. Taigi reikia ieškoti tiesos ir ją priimti. Kaip ir bet koks gijimas ir keitimasis – viskas turi prasidėti nuo pripažinimo, kad turi tą bėdą, silpnybę. Geriausias vaistas nuo puikybės yra nuolankumas. Tai geriausias priešnuodis nuo visų tų įvaizdžių ir baimių. Tai nereiškia, kad dabar turiu būti pastumdėliu, bet, kaip sakė Sokratas: kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau – tiesos akivaizdoje tu tiesiog suvoki, kad pasaulis yra didesnis už tavo supratimą. Esu šios visatos dalis ir man negėda kažko nežinoti – nors ir domiuosi pasauliu, esu smalsus.
Su puikybe kovoti irgi padeda dėkingumas. Išpuikėliui nereikia kitų – jis save vertina labiau už visus. Todėl yra reikalinga ir tarnystė. Būna, kad žmogus padeda kitam ne todėl, kad norėtų pagelbėti, bet todėl, kad nori prieš kitus pasirodyti gelbėtoju. Ir feisbukas yra pilnas tokių gerų darbų, kurie būna daromi ne suprantant to reikalingumą, bet iš noro būti pamatytam, „palaikintam“. Jeigu jau kyla mintis, ar verta daryti kažką gero, net jei to nepamatys kiti, toks momentas – tai lakmuso popierėlis, rodantis kalbančią puikybę. Vadinasi, reikia grįžti prie tikros, autentiškos, nuoširdžios tarnystės, prie nuoširdaus gyvenimo, kuris gydo ir suvienija sielą. Tai yra dvasinė sveikata.
Prisiminkime fariziejus – jie bijojo, kad vieną dieną yla išlįs iš maišo ir visi pamatys, jog jie irgi pažeidžiami. Todėl fariziejai maskavosi savo teisuoliškumu, tradicijomis, religiniais ritualais, apeigomis su visais tais tiksliais skaičiavimais ir panašiai. Jie manė, kad šie dalykai – svarbiausi, todėl jautėsi galintys kritikuoti ir teisti kitus. Ir nors atrodo, kad jie visa tai darė dėl Dievo ir tikrai nenorėjo tapti Dievo priešininkais, bet iš tiesų jie tarnavo savo susikurtiems stabams, kas galiausiai nuvedė prie to, jog jie nukryžiavo Kristų. Taigi mes, kaip katalikai, irgi nesame išimtis – lygiai taip pat susikuriame savo stabų bažnyčiose, darbuose, šeimose.
Kaip tuomet išlaikyti ribą tarp teisumo ir tolerancijos, kad netaptume tais fariziejais?
-Šv. Raštas nurodo Šventosios Dvasios vaisius – teisumą, ramybę ir džiaugsmą („Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Taigi, kai tu, pavyzdžiui, bandai ką nors išaiškinti kitam žmogui, nori jam kokiu nors klausimu atverti akis, apginti, pagrįsti savo poziciją, aukščiau paminėti trys dalykai yra kriterijai, leidžiantys suprasti, ar esi gerame kelyje ir parodo, kiek tavyje yra Kristaus dvasios, o kiek – puikybės. Ar būčiau pasiruošęs priimti faktą, jog klydau arba kad mano žodžiuose buvo tik dalis tiesos? Apskritai reikėtų paklausti savęs, ar gyvenu tiesoje, teisume.
O ramybė ir džiaugsmas turi vyrauti manyje, net jei ir esu aistringame ginče – turiu vis tikrinti save, klausdamas, ar nepasineriu į stiprų pyktį, liūdesį, pagiežą ar nusiminimą. Jei tu iš tiesų nori padėti broliui, kad ir klystančiam, tu neprarasi ramybės ir džiaugsmo Kristaus Dvasioje.
Kai tarnauji Kristui, supranti, kad kito žmogaus pasikeitimas yra ne tavo nuopelnas – ne tu čia ir dabar imsi ir pakeisi žmogų, atversi jam tiesos kelią – tai yra Dievo darbas. Tu esi tik įrankis. Bet šie Dvasios vaisiai mums yra malonės iš Dievo. Nebus taip, jog gerai atliksiu visas tikėjimo praktikas, gerai melsiuosi, gerai pasninkausiu, ir iškart gausiu šias malones.
Kai tarnauji Kristui, supranti, kad kito žmogaus pasikeitimas yra ne tavo nuopelnas.
Mes turime būti kaip tuščias indas, kurį pripildo Šventoji Dvasia – turime būti atviri jai ir jos siunčiamoms malonėms, turime apsinuoginti, nuogumą suprasdami kaip pačią tiesą. O joje gyvename, kai nebijome pasirodyti tokie, kokie esame, kai nebijome būti kitų nemylimi, atstumti. Tai ir yra tikrasis nuolankumas.
Mane krikščionybė ypač žavi tuo, jog išlaisvina žmogų iš savęs lyginimo su kitais pančių. Įdomu, kad daugelis krikščionybę mato kaip tik atvirkščiai – kaip supančiojančią visokiais savo įsakymais. Nors iš esmės jie yra skirti tik tam, kad išlaisvintų žmogų iš vidaus.
-Tikrai taip – aš tikiu, kad Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Dažnai žmonės ieško tikėjimo įvairiose religijose, jog atsirinktų tai, kas jose jam priimtiniausia, ir susikurtų sau tinkantį „mišinį“. Čia irgi kalba puikybė. Juk jei aš sprendžiu, kas religijoje man tinka, o kas – ne, tai aš vėl statau save aukščiau visų – pats nusprendžiu, kas tinka, o kas netinka. Toks požiūris irgi veda į stabo susikūrimą, o ne vedlio ieškojimą.
Pats Kristus, kaip vedlys, gali įvesti tave į asmeninę gelmę su juo. Bet tam reikia ryžtis. Juk kai pasirenki žmogų, kuris ves tave per kalnus, kuris bus tavo gidas, tu juo pasitiki, jo klausai, o jei kiekviename žingsnyje pradėsi sustoti, abejoti, prieštarauti, galiausiai užstrigsi kažkurioje perėjoje ir viskas baigsis liūdnai. Tad labai svarbu eiti savo keliu, kurį atradai, nepadalinta širdimi – nesimėtyti.
Gyvenimas yra toks trumpas, kad jei norėtum viską patirti, išbandyti, tai būtų arba neįmanoma, arba įmanoma, bet tik praplaukiant pro viską paviršiumi – neužčiuopiant jokios gelmės, nes turėti žinių apie viską iš tiesų yra turėti apie nieką. Kaip draugystėje – jei sieksi su visais draugauti, galiausiai neturėsi nė vieno rimto draugo, nes tiesiog neužteks visiems laiko, taip ir dvasiniame kelyje – jam reikia apsisprendimo.
Žinoma, Kristaus vedimas reikalingas ne tam, kad tu taptum lėle manipuliavimui, tai turėtų tapti tavo išsilaisvinimo keliu. Citata „Tiesa padarys jus laisvus“ kalba apie išlaisvinimą iš nuodėmės – o ji atsiranda tada, kai antraeiliai dalykai užima svarbiausią vietą gyvenime, kai jie iškreipia svarbiausius dalykus.
Man yra tekę būti vestuvėse, kuriose darbavosi aštuoni fotografai – tada man buvo gaila tos poros, nes jiems vis reikėjo papozuoti – o kur liko pati akimirka? Juk ne dėl gražių nuotraukų iš tikrųjų tai vyksta. Bet tu išmainai tai, kas yra tikra, į pseudo įvaizdžių pasaulį.
Taip mes visi, būna, išsibarstom visur, ir kartu – į niekur. Asmeninė Kristaus patirtis išveda į tokias gelmes, apie kurias net nebūtume pasvajoję. Ir čia nėra žinojimo klausimas. Tikėjimui neužtenka viską perskaityti – tai yra patirties klausimas. Juk gali žinoti galybę dalykų, bet jų nedaryti. Taigi, kol nėra patirties, tos mūsų žinios labai kvepia puikybe – daug žinių, o naudos mažai.
Pabaigai – ko palinkėtumėte jaunam žmogui, kuris norėtų turėti sveiką dvasinį santykį su savimi ir Dievu ir leistis į kelionę gyvenant tiesoje? Ir kaip būtent įsileisti nuolankumą į savo gyvenimą, kaip jį lavinti?
-Visą gyvenimą mes einame tuo keliu. Žinoma, svarbu yra žinios, bet taip pat būtina, kad jos įsikūnytų. Būti nuolankiam be kito žmogaus – labai sunku, todėl pirmiausia paraginčiau žmogui ieškoti bendruomenės. Aišku, čia irgi yra pavojus mėtytis – nueiti vienur, nueiti kitur, ir vis rasti priežasčių, kas nepatinka vienoje ar kitoje bendruomenėje, parapijoje – taip kalba puikybė. Tad tu ieškok, nuoširdžiai melskis, prašyk Dievo parodyti vietą, kurioje galėtum augti.
Taip pat mums reikia ir įsipareigojimo, atsakomybės – turime tapti ne tik tais, kurie gauna, bet ir tais, kurie duoda, kurie kuria. Kai mes pradėsime kurti, tada ir prasidės patys didžiausi dalykai mūsų gyvenime – ne kai viską dėsime į širdį, bet kai jau imsime dalintis su kitais tuo, ką esame gavę. Raginu išbandyti ir Alfa kursą – tai pažintinis tikėjimo kursas, vykstantis daugelyje parapijų ir daugeliui amžiaus grupių.
Tad palinkėčiau atrasti savo vietą, kurioje gali kartu su kitais augti tikėjime, atrasti savo bendruomenę, kurioje tau gera, pavyzdžiui, ateitininkus, nuoširdžiai dalyvauti jos veikloje ir atrasti savo tarnystės vietą – sritį, kurioje tu galėtum save dovanoti. O jų žmonės randa labai įvairių.
Žinoma, visad reikia turėti omenyje, kad ne viskas bus taip, kaip mes norėsime, įsivaizduosime, kad galbūt sutiksime bendruomenėje ir nepatinkančių žmonių – juk sutinkame žmones, kurie irgi yra ieškotojai, o bet kokie bendražygiai pirmiausiai yra Dievo dovana. Ir kartais tos nepatogios dovanos kaip tik priverčia susimąstyti ir teikia atradimų. Būtent tada, kai mes tarnaujame kitam, mūsų tikėjimas įsikūnija ir tikėjimo pažinimas, žodžiai virsta darbais, praktika.
