Kunigas, disidentas, tiesioginis Sausio 13 – osios įvykių dalyvis Robertas Grigas skirtingai nei daugelis komentuojančių vakarykščius įvykius prie Seimo vertina teigiamai.
„Sausio 13-osios minėjimas, kaip visi matėme, įvyko pirmas toks per visus 30 metų. Ne vien tik su oficialiomis kalbomis ir renginiais, bet ir su gyvu gyvos tautos protestu. Prieš valdžioje esančiųjų vykdomą priespaudą ir žalingus sprendimus. Skirtingai negu teigia visi valdiški pasipiktinimai, aš manau, kad protestas parodė didelį mūsų visuomenės sąmoningumą ir brandą.
Nors LRT mėgino visaip „pritemdyti” šį faktą, visi girdėjome – tiesioginės transliacijos privalumas! – kad dalyviai pagarbiai, tyloje išklausė Prezidento kalbą ir totaliai nušvilpė valdančiosios koalicijos atstovų, Seimo pirmininkės, premjerės pasisakymus. Taigi čia nebuvo bukas protestas „prieš valdžią” apskritai, o artikuliuota didžiosios visuomenės dalies nepritarimo represiniams ir ideologiniams valdančiųjų sprendimams išraiška.
protestas parodė didelį mūsų visuomenės sąmoningumą ir brandą.
Neatlaiko gilesnės kritikos ir teiginiai, kad protestuotojai taip paniekino žuvusiųjų atminimą. Argi Sausio 13-ąją Lietuvos patriotai žuvo už tai, kad patiriantys neteisybę žmonės tylėtų?! Tikrai ne. Premjerės reakcija į akivaizdų minėjimo dalyvių daugumos nepritarimą jos vyriausybės ir Seimo daugumos vykdomai programai – „Iškovotos laisvės dalis yra ir tai, kad jūs dabar galite mane nušvilpti”.
Ankštoka būtų tokia laisvės erdvė – švilpia diktatoriams ir Minsko, ir Maskvos gatvėse. Tikroji laisvė ir tikras tautos valios paisymas būna tada, kai vyriausybės, matydamos visišką didžiosios visuomenės dalies nepalaikymą, atsistatydina.
Galutinai nuvylė profesoriaus Vytauto Landsbergio išsakyta pozicija, kad tai esą ne Lietuvos žmonės, „Jedinstva”, daug pamišėlių, ir pan. Visų pirma, tokia terminologija – „dehumanizuoti” oponentus, nepripažinti jų žmonėmis – yra būdinga totalitarinėms ideologijoms. Taip elgėsi ir kalbėjo apie savo oponentus ir sovietai, ir naciai.
Antra, tokie įvardijimai yra ir faktiškai neteisingi. Susirinkę protestuojantys žmonės yra ne jokia „Jedinstva”, o tie patys čia gynusieji Lietuvą 1991 metais, jų vaikai ir anūkai. Dabar pasisakantys prieš naujas priespaudos ir destruktyvaus ideologizavimo formas. Tuomet jie saugojo, gynė čia, AT rūmuose, ir Jus, gerbiamas Profesoriau. Taigi galėtumėte būti dėkingesnis“, – tiesiai į V. Landsbergį kreipiasi žymusis disidentas.
Bažnyčiai neišeidavo į gera, kai jos atstovai likdavo izoliuoti su elitu
Dvasininkas sąžiningai prabilo ir apie Bažnyčios žmonių poziciją.
„Atskiro aptarimo reiktų minėjime įteiktai Laisvės premijai trims pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” leidėjams. Jie, kaip ir Sausio 13-ąją žuvusieji, neabejotinai didvyriai, verti daugiau, negu valstybinių premijų. Jų pasiaukojimas grindė Lietuvai kelią į tikėjimo, sąžinės ir politinę laisvę.
Bet… kažin, ar gerai Bažnyčios žmonėms atsidurti tame valdžios pajėgų saugomame aptvarėlyje, kai valdančiųjų ignoruojama, neatstovaujama visuomenė šaukia apie jai daromas skriaudas toli už tvorų? Ar nebūtų teisingiau Bažnyčios žmonėms būti tenai, už tų tvorų, su žmonėmis? Nes istoriškai, žinome, Bažnyčiai neišeidavo į gera, kai jos atstovai likdavo izoliuotoje „saloje” su elitu, o nuskurdintos, niekinamos paprastų žmonių masės, niekieno negirdimos, liedavo savo nusivylimą kažkur tolumoje už tvorų…
„Kronika” buvo ypatingai svarbus veiksnys Lietuvos išsivadavimo, ir dvasinio, moralinio išsilaisvinimo, kovoje. Tačiau, kaip ir šiemet paskelbti „Kronikos” metai byloja, tai buvo prieš 50 metų. Dabarties laikas mums atnešė naujus pasikėsinimus į žmoniškumą, į sąžinės ir tautos laisvę. Manau, Bažnyčia, jos ganytojai, visi geros valios žmonės turi ieškoti būdų, kaip tinkamai liudyti tiesą, kaip ginti žmonių orumą ir teises šiomis pasikeitusiomis sąlygomis, naujų grėsmių akivaizdoje“, – svarstė kunigas R. Grigas.
