I. Partija nėra blogas dalykas, bet reikia jąją gerai naudoti.
II. Partija neturi būti statoma aukščiau už tėvynę, už tautinę bendruomenę.
III. Partija, žmoniškai besireiškianti, turi siekti gerovės ir kitaip politiškai manančiųjų. Padorumo egzaminą ji išlaiko tik tuomet, kai ji siekia tinkamai patarnauti ir kitaip politiškai manantiems.
IV. Partijai pirmoje eilėje turi rūpėti nepartiniai reikalai, bet visos tautos, visų tautiečių reikalai. Partija yra tik priemonė nepartiniams bendros visų tautiečių gerovės tikslams.
V. Partija neturi gaivinti savųjų tarpe pilietinio karo dvasią, bet visų tėvynės vaikų tarpe brolišką solidarumą ir meilę. Pirmiau žmogus, tautietis, o tik paskui partietis. Partijai nepriklausantis irgi yra savo mylimos tėvynės, tautos narys (jei myli tautą, tėvynę, tai tuo pačiu turi mylėti ir tai tautai, tėvynei priklausančius žmones). Partijai priklausantis privalo atsiminti, kad su kiekvienu tautiečiu privalo būti kvalifikuotas artimumas kaip su tos pačios tautos, tos pačios tėvynės asmeniu.
VI. Kiekviena partija turi išeiti iš ko tarp kitko:
Kad mūsų tauta yra maža, tai joje turi būti ypač širdingas visų susigyvenimas ir savitarpyje jauki šeimyniška atmosfera.
Kad vyrautų kilnaus ir nuoširdaus žmoniškumo dvasia;
Kad savo kilniu savitarpyje žmoniškumu, pagerbdami visas žmogaus teises kitaip manančių ir kitaip tikinčių savo tautiečių, įsigytume gerą vardą ir kitų tautų žmonių tarpe;
Kad mūsų tautoje klestėtų tikros laisvės ir veiklios kultūrinės pažangos dvasia;
Kad būtų siekiama pirmoje eilėje ypač dvasinio, moralinio tautos vertingumo.
VII. Partiškumas reiškia blogybę,
Kai partija yra statoma aukščiau už tėvynę, už tautinės bendruomenės reikalus;
Kai su kitu žmogumi (partijos ir ne partijos) santykiaujama tik per partiją, o ne betarpiškai kaip su žmogumi ir ne kaip pirmiausia su tautiečiu;
Kai partijoje klesti fanatizmas, kai nėra net paprastos tolerancijos, nei nėra patriotinio solidarumo, humaniškumo dvasios;
Kai nepaisoma pilietinės taikos ir vienybės;
Kai partijoje yra įsiviešpatavęs partinis amoralizmas.
VIII. Tarp partijų privalo būti geri, žmoniški, tautinio solidarumo dvasia paremti santykiai. Partijų vadovybės turi turėti draugiškus santykius, pastovų kontaktą su kitų partijų vadovybėmis. Vadovybėms juk priklauso rinktiniai (elitiniai), garbingi, kilnesni, vertingesni, platesnių pažiūrų, ne siauro fanatizmo žmonės. Per gerus tarpusavio santykius įvairių partijų vadovybės žmonės pasistengia, kad jų atstovaujamos partijos pirmoje eilėje žiūrėtų visos tautinės bendruomenės reikalų, visų tautiečių bendros gerovės.
IX. Neleistina žiūrėti į kitos partijos žmogų kaip į svetimą, kaip net į priešą. Dažnai kitos partijos reikšmingesnį žmogų ypač nevertinama pozityviai.
X. Partija, kaip kiekvienas partikuliarinis dalykas pirmiausia turi tarnauti visumai ir tik tos visumos didesnei gerovei ji ir turi egzistavimo teisę. Partija juk negali būti tik kaip kokia akcinė bendrovė savo partijos narių tik naudai.
1942 m. spalio 16-toji diena (rankraštis)
