Susidaro įspūdis, kad Edipo kompleksas pradeda gerokai sutrikti žmonijoje. Svarstau, kokios permainos, liečiančios žmonių lytiškumo klausimą vyksta mūsų visuomenėje ir kokių visuomenės reakcijų į tai sulaukiama. Ypač kai kalbama apie įstatymų leidybą, kai norima savitai įteisinti tam tikras aistras ir agresijas.
Peršasi mintis, kad tarsi norima atkeršyti tėvui, kad jis nemeta iššūkio ir nenori konkuruoti dėl mamos, bet ne užmušant, o jo geidžiant. Tas pats ir su motina, kurios jau ne taip geidžiama, nes jos tiesiog visur per daug, ir norima ja atsikratyti.
Visa tai rodo vis gilesnį per kartas perduodamą nemokėjimą integruoti savo lytiškumo į visavertį gyvenimą. Dėl lytiškumo galios žingsnis po žingsnio jis turi būti integruotas į visas gyvenimo sferas. Kalbame apie sveiką, brandžią, vaisingą, šventą saviraišką. Taip pat apie tapatybę, jauseną, sprendimus, siekius, ypač šeimos ar bendruomenės laimę ir ištikimybę.
Tikros integracijos procese atsiveria dovanos, talentai, gyvenimo džiaugsmas ir laimė, dėl kurių ir nenurimstama, stengiamasi, kovojama, degama, mylima.
Būtent todėl dabartiniai klausimai visuomenėje lytiškumo tema tiesiogiai liečia daugelio gyvenimą. Vienų daugiau, o kitų smarkiai mažiau. Lytiškumas turėtų būti integruojamas į asmeninius gyvenimus, kartu stipriai paliečiant ribas, baimes, pykčius, kompleksus, sutrikimus. Žinoma, patiriant dideles pastangas, skausmus ir eksperimentus dėl šios integracijos. Vis dėlto atrodo atvira begėdystė ir nevaldomos aistros bei agresija nėra tinkamas kelias šiai integracijai.
Šį klausimą galima spręsti brandžiu skaistumu. Kalbant apie šv. Juozapą, Mariją, Jėzų, ypač apie jų skaistumą, kyla visokios reakcijos, nes paliečia tą patį lytiškumo integravimą į vaisingą, džiaugsmingą, laimingą gyvenimą. Einant šiuo keliu, patikint ir pripažįstant tobulo skaistumo galimybe, gali atsiverti tyra, nesavanaudiška meilė ir tikrai brandi šeimyniška atsakomybė.
Todėl priimti teigiamą skaistumo vaizdą integruotame Juozapo asmenyje, Marijoje, Jėzuje yra labai svarbus žingsnis lytiškumo išgydimo procese. Atkurtume šeimos veidą. asmeniškai dažnai dūsaujame, o gal ir pyktame, kad mūsų tėvams, giminėms, kitiems ugdytojams ir vadovams, o ir mums patiems šioji perspektyva atrodo tolima ar net neįmanoma, tačiau turime išlaikyti viltį, nes tai tapo kūnu Šv. Šeimos nariams.
Priimti teigiamą skaistumo vaizdą integruotame Juozapo asmenyje, Marijoje, Jėzuje yra labai svarbus žingsnis lytiškumo išgydimo procese.
Marija ugdė Jėzų ne tik pavyzdžiu, bet savo siela ir kūnu yra visiškai šventa ir skaisti, nes joje negali būti nei menkiausio palinkimo, ydos gyventi tik dėl savęs. Todėl viskas Marijoje yra paskirta Jėzui ir dėl Jo. Ji visiškai yra su Juo ir po mirties, ir po prisikėlimo – tęsė Jo misiją. Tokia, kokia bus Bažnyčia danguje, tokia yra Marija nuo pat savo prasidėjimo.
Taip pat ir Juozapas suartėjęs su tokia skaisčia Marija suvokia, koks turėtų būti jis pats. Būtent, gilėjant tarpusavio draugystei, Dievo vedamas jis atpažįsta pašaukimą skaisčiam gyvenimui. Krikščioniškame mene Juozapas vaizduojamas senas, kad būtų išvengta daug sunkių klausimų dėl jauno žmogaus seksualinių poreikių.
Tokiame kelyje, be abipusės, nuolatos augančios ir visas gyvenimo sritis apimančios meilės yra neįmanoma ištverti. Juozapas ir Marija turėjo daug dalykų vienas kitame pažinti ir pamilti, mokytis priimti labai jautriai abiejų nuotaikas ir reakcijas. Leiskite pajuokauti, kad jiems dėl visko teko tiek daug kalbėtis, kad neliko nei vieno Juozapo užrašyto žodžio.
Džiaugsmas, paguoda ir vieninga dvasia rodė jų pašaukimą būti kartu. Dėl to Juozapas noriai prisiėmė darbininko vaidmenį, gyveno kartu su Marija ir Jėzumi, o ir šie patys švenčiausieji žmonės Nazareto gyventojams buvo visiškai paslėpti ir nepažįstami. Jie dėl to klausė, kai Jėzus pradėjo galingai mokyti, ar gi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, tuo pasakydami, kad Šv. Šeima yra niekuo neišsiskirianti iš kitų.
Svarstant apie tobulą šventųjų skaistumą, gerai, kad atsiskleidžia lytiškumo, kaip visą žmogų apimančios galios, o ne vien lytinio malonumo naudojimas, supratimas. Ryškiau pasirodo mūsų gerokai paveiktas ir pakitęs mąstymas, kad esą neįmanoma seksualiai susivaldyti; su tuo susijusios ir mūsų skaudžios bendrystės, saviraiškos, pripažinimo, ir meilės paieškos. Iš to kyla diskusijos, dejavimai bei neigimai.
Taip pat atsiskleidžia, kad esame iš kartų į kartas besitęsiančio proceso dalis, kurioje mūsų tėvai mums nebuvo patys geriausi integracijos mokytojai, o visuomenės lyderiai yra ne idealai. Turėtų išryškėti pakitęs ir iškreiptas šeimos vaizdas, su galimybe jį gydyti per skausmą, priimant realybę, susitaikant, atleidžiant ir išsilaisvinant.
Jei iš meilės santykio su skaisčiąja Marija, kaip Dievo Motina ir Mergele, atėjo Juozapui gebėjimas rinktis skaistumą, tai ir mūsų ryšys su Jėzui atsidavusia Marija, kaip mūsų Motina, ir Juozapu, kaip mūsų bičiuliu, tėvu, globėju, galėtų duoti palaikymo ir malonės mums gydant ir integruojant lytiškumą.
Tad Šv. Šeimos pavyzdys gali paskatinti gauti tai, ko trūko mūsų šeimos patirtyse. Tam, žinoma, reikia meilės, pažinimo, gilaus nuolankumo, ilgų pokalbių su Juozapu, Marija ir Jėzumi. Svarbi šventa pagarba Dievo artumui ir Jo mums duodamam asmeniškam pašaukimui, kuris veda mus į laimingą bei išsipildžiusį gyvenimą.
