Homilija pasakyta 1982 m. spalio 2-oji diena Walliser Volksfreund. 27-tas eilinis sekmadienis.
Atrodo, tarsi išoriškai mūsų savisaugos instinktas vis dar nepažeistas. Kuo mažiau laikomės senųjų ištikimybės dorybių privačiame gyvenime, tuo garsiau ir uoliau reikalaujame šių dorybių iš partijų, iš „valstybės“. Bent jau „valstybėje“ ištikimybė turėtų, taip sakant, išgyventi žiemą. Neseniai Vokietijos politikoje patyrėme, kad principingas [bendravimas] „remiantis pasitikėjimu ir sąžine“ ne visada yra „pageidaujamas“.
Krikdemams vos vos pavyko išvengti pralaimėjimo užkibus už vieno sakinio apie „išdavystę Bonoje“.[1] Kaip kadaise senieji žmonijos tėvai Judas ar Brutas buvo Dantės pasmerkti į giliausią pragarą, taip Bonos politikai išsigelbėjo nuo giliausio pralaimėjimo, savo politinius oponentus pavadinę „išdavikais“. Politinės išminties galą pasiekusi partija vos vos „laimi“ rinkimus, nes rinkėjai, išsigandę „Bonos išdavystės“, sako sau: „Geriau būti niekieno nevaldomam, nei atiduoti savo balsą „išdavikams“.
Tai guodžia ir komiška. Guodžia, nes taip išaukštinama politinė ištikimybė. Komiška, nes santuokinė ištikimybė, t. y. partnerių įsipareigojimas visam gyvenimui, tapo tokia „nemadinga“. Mums jau nebetrukdo, kad mus valdo politikai, kurie keičia žmonas kaip čigonai arklius. Krikščionių demokratų (CDU) politikai savo neištikimybe nėra „geresni“ už Socialdemokratų (SPD) žmones.
„Krikščionys“ teigia, kad mūsų Viešpats atitrūkęs nuo gyvenimo
Šiandienos sekmadienio Evangelijoje jis reikalauja, kad žmonės, tapę vienu kūnu, liktų kartu iki gyvenimo pabaigos. Tokia yra tvarka nuo pat pradžių.
Tačiau nepamirškime, kad mūsų demokratijos žmogiškasis įvaizdis galiausiai remiasi santuokinės ištikimybės šventumu. Negalime be perstojo kalbėti apie žmogaus orumą ir nepaisyti šio žmogaus orumo pirmojoje bet kokios visuomenės ląstelėje – santuokoje ir šeimoje. Kur yra žmogiškasis orumas, jei du žmonės neįgyvendina geriausių galimybių būti žmogumi, ištvermingos ištikimybės svarbiausioje visuomenės institucijoje, būtent santuokoje?
Žmogus yra vienintelis gyvūnas, galintis pasižadėti, galintis įsipareigoti, kaip pripažino net žmonijos niekintojas Nietzsche. O kurgi vaikų žmogiškasis orumas, kai jų tėvai pabėga? Mūsų dvasinis savisaugos instinktas tik iš pažiūros tebėra stiprus ir gyvas. Kuo garsiau psichologai skelbia absoliučią ištikimybės šeimoje būtinybę, tuo palaidesni tampa krikščionys.
Partinė ištikimybė mūsų neišgelbės.
Iš vokiečių k. vertė Gediminas Karoblis
[1] Kun. Juraitis kalba apie vienos iš Vokietijos parlamentinių partijų “susimetimą” su kitu koalicijos partneriu. 1982 m. federaliniai rinkimai Vokietijoje buvo reikšmingi šalies politinės istorijos įvykiai. Iki 1982 m. Vakarų Vokietijos kancleris buvo socialdemokratas Helmutas Schmidtas, vadovavęs šaliai nuo 1974 m. Tačiau jo vadovaujama Socialdemokratų partija (SPD) prarado savo koalicijos partnerio Laisvųjų demokratų partijos (FDP) paramą. FDP nusprendė pakeisti koaliciją ir pradėti bendradarbiavimą su Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) bei Krikščionių socialine sąjunga (CSU). “Konstruktyvusis balsavimas dėl nepasitikėjimo” yra unikalus Vokietijos politinis mechanizmas, leidžiantis Bundestagui nuversti kanclerį tik tada, kai parlamentarai tuo pačiu metu susitaria dėl naujo kanclerio. Šis mechanizmas buvo panaudotas 1982 m. spalio 1 d., kai Helmuto Schmidto vyriausybei buvo pareikštas nepasitikėjimas, o vietoje jo Bundestagas pasirinko naują kanclerį – CDU lyderį Helmutą Kohlį. Po Otto Bismarcko Kohlis tapo ilgiausiai Vokietiją valdžiusiu kancleriu. 1982 m. federaliniai pokyčiai Vokietijoje buvo ne tiek rinkimų rezultatas, kiek politinių permainų laikotarpis, sukėlęs reikšmingus valdžios pasikeitimus.
