Pernai sukako 10 metų nuo kun. Jono Juraičio mirties. Lietuvoje ištisa karta kunigų ir pasauliečių kunigą Juraitį laiko savo mokytoju. Kun. Juraičio mokinių ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės inciatyva buvo išleista atsiminimų knyga apie jį. Knygą išleido leidykla Pasaulio lietuvių centras. Knygoje taip pat publikuojama keletas paties Juraičio pamokslų. Kunigas, gyvendamas Šveicarijoje kelis dešimtečius, kas savaitę vietos laikraštyje spausdindavo pamokslus Frater Leo slapyvardžiu. Dalinamės vienu iš knygoje paskelbtų pamokslų skirtų šv. Velykoms. Sutapimas – pamokslas rašytas 1958 metais, balandžio 4 dieną (Velykų data šiemet).
Retai būna tokių, kurie gali skanauti ir mėgautis dažnai girdimais žodžiais. Kiekvienais metais Bažnyčia pasakoja apie tuščią kapą, netikintį Tomą ar Emauso mokinius. Klausytojas nenoromis nusigręžia. O, šios istorijos yra žinomos iki nuovargio! Girdėjome tai ir matėme Rožinyje, Biblijoje, daugybėje paveikslėlių ir ne mažiau filmuose – yra 32 filmai apie Kančią!
Didelės sielos gali karčiai verkti, kai mato kryžių. Viešpaties kančios istorija verčia jas atgailauti. Matydamos prisikėlusiojo šlovę, drebančios jų širdys laužo šonkaulius. Mūsų Velykų dovana yra tai, kad per Šv. Velykas jaučiame bent tokį džiaugsmą Dieve. Ramią valandą skaitykime Velykų žinią. Gal mums bus skanus vienas ar kitas žodis.
Savo skaitytojams norėčiau pasiūlyti paragauti du velykinius žodžius.
Velykų laikmečiu nuolat kartojame du žodžius: atpirkimas ir prisikėlimas. Kaip gero vyno taurę, prispauskime šiuos žodžius prie gomurio ir leiskime „skonio gėlei“ persmelkti kūną iki kojų pirštų.
Kaip gero vyno taurę, prispauskime šiuos žodžius prie gomurio ir leiskime „skonio gėlei“ persmelkti kūną iki kojų pirštų.
Atpirkimas
Šis žodis sako, kad mūsų nuodėmės yra mums atleistos. Mes, krikščionys katalikai, esame prisotinti atpirkimo. Atgailos tiesos kaina Šv. Velykų sakramentas suteikia mums nuodėmių atleidimą. Jau būdami vaikai žinojome šį pranašumą. Štai kodėl nebejaučiame išganymo skonio išpažintyje. Vienas ar kitas iš mūsų, daugelį metų kentėjęs dėl neišpirktų nuodėmių, vis dar gali suvokti šį gėrį.
Žmogus nuo savo priešistorės kenčia dėl kaltės. Jis bando apsivalyti per keisčiausius papročius. Jis lieja gyvūnų kraują, vargsta keliaudamas į tam tikrus vandenis arba šoka beprasmiško jaudulio apimtas iki sąmonės netekimo. „Padaryk mane švarų!” skamba nepaliaujamai ir visapusiškai jaudina širdį. Tačiau niekas negali jo patikinti: tavo nuodėmės tau tikrai atleistos. Šiuos žodžius Šv. Velykų įvykio galia asmeniškai gali išgirsti tik katalikas. Jam nereikia atgailos drabužio ir skalbimosi. Geriausiais drabužiais, didingu žingsniu, nešdamasis savyje gal trečdalį pragaro, eina jis į spintą bažnyčios kampe. Jis iššnabžda juodam šešėliui savo blogį. Jungiklis išsijungia ir jis išeina švarus ir saulėtas, kaip vaikas. Dieve! Ar jis neturėtų „šaukti“ iš džiaugsmo ir dėkingumo: Aleliuja! Bet mes su malonumu leidžiame sau kartoti savo nuodėmes ir norime, kad Kristus mus „išpirktų“ nuo išpažinties.
Prisikėlimas
Prisikėlimas reiškia saugią ateitį. Tai saugiau ir geriau laikoma nei bet kas, ką mes patys esame sukaupę ir saugome kaip savo prestižą ir gėrį. Visa tai bus iš trumparegiško kvailio paimta maloniausią jo gyvenimo naktį. Ateitis Dieve, prisikėlusiame iš numirusių, yra veiksminga, išlaisvinanti žmogaus orumą ir prasmę, nes ši žemė neturi ateities, o tik pabaigą. Kam Jėzus neprisikėlė, jis yra tarsi muilo burbulas. Jis prisikelia tik žmogui, kuris per Jį buvo išlaisvintas iš savo nuodėmių. Duok mums, kad saugios Šv. Velykų ateities žodžiai beatodairiškai spindėtų mūsų dienomis! Tada suprasime, kokios Dvasios vaikai mes esame.
Didžiausio sielvarto ir didžiausio džiaugsmo akimirką žodžiai perpildo mūsų širdį. Kančios penktadienį bendruomenė tylėjo priešais atidengtą Kryžių. Šv. Velykų dieną ji tiesiog gieda: Aleliuja! Aleliuja!
Ši džiaugsmo nuotaika panaši į nuotaiką kalnuose. Lieka tik „Ach!“ arba laukinis šauksmas ir traliavimas. Savo maloniems skaitytojams linkiu tokios velykinės nuotaikos. Iš malonės buvome išlaisvinti iš savo nuodėmių, ir iš malonės gavome saugią ateitį Jėzuje, kuris tikrai prisikėlė iš numirusių.
Penktadienis, 1958 balandžio 4 d.
Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Karoblis
