1982 rugsėjo 25-toji diena[1] Walliser Volksfreund.
Įvykis Beirute,[2] kuris daro gėdą žmonėms, yra tik dar viena bjauri įpjova mūsų žmogiškojo orumo juostoje. Tai tęsiasi ir Beirute. Užvakar žudė bolševikai ir naciai. Vakar PLO [Palestinos išsivadavimo organizacija] terorizavo visą pasaulį. Šiandien žudo „krikščionys“. O rytoj kažkur mirtinai įsižiebs kerštas.
Kai tik taikos tyrinėtojai ir kiti pasaulio gerintojai nubrėžia brūkšnį po seno blogo žmogaus sąskaita, pasirodo senasis „šeimininkas“, nuogas, prigimtinis žmogus, ir „sąskaita“ perduodama toliau. Teisingai nusprendė senieji anglai, norėję valstybę lyg superžvėrį panaudoti kaip sambūvio garantą.[3] Kas mes būtume be savo valstybės? Tikriausiai engiamų vergų būrys, o gal žudanti minia. Lygiai taip libaniečiai dabar gyvena be teisių. Tačiau ne tik taikdariai, bet ir krikščionys atrodo bejėgiai.
„Krikščionys žudikai“
Vis sunkiau ištarti Kristaus vardą. Pastarosiomis dienomis pernelyg dažnai vienu ypu minimi „Kristus, žmogžudystės, vaikai ir moterys“. Žudynės Beirute mums primena, kad krikščionybė nėra chemija ar triukas, padedantis padaryti žmones gerus. Mano gerbiamas profesorius Ludwigas fon Hertlingsas prieš daugelį metų mums sakė, kad krikščionybė yra „tik“ galimybė, pasiūlymas.
Žmogus yra ir lieka kažkur tarp kraujasiurbio ir artimo meilės riterio. Abu jie buvo analizuoti tūkstančius kartų. Tačiau krikščionybė privertė bent dalį žmonijos pajusti gėdą, kai žmonės žudomi ir prievartaujami. Tai jau daug. Krikščionybė taip pat yra vienintelė religija, kurios žmonės niekada negali visiškai sugadinti.
Kraujo troškime ir sumaištyje vis iš naujo pasirodo tikri krikščionys ir šaukia: Pažiūrėkite į kryžių! Įsiklausykite į gerąją naujieną! Tai, ką jūs čia darote, nėra tai, ko norėjo VIEŠPATS. Tai nėra Jo mokymas! Ir dėl to „senajam šeimininkui“ – krikščioniškai nusiteikusiam žmogui – darosi gėda. Bent kuriam laikui po sąskaita nubrėžiama atgailos linija.
Iš vokiečių k. vertė Gediminas Karoblis
[1] Nuostabu, kaip šis prieš keturiasdešimt metų publikuotas kun. Jono Juraičio pamokslas netikėtai susišaukia su šios dienos įvykiais. Kaip sustabdyti karą? Kaip nubrėžti paskutinį brūkšnį sąskaitoje? (vert. Gedimino Karoblio pastaba).
[2] Per Sabros ir Šatilos žudynes, 1982 m. rugsėjo 16-18 d., Beiruto mieste per Libano pilietinį karą nužudyta nuo 1 300 iki 3 500 civilių gyventojų, daugiausia palestiniečių ir Libano šiitų. Žudynes įvykdė Libano pajėgos, viena iš pagrindinių Libano krikščionių sukarintų grupuočių, remiamos Izraelio gynybos pajėgų, apsupusių Beiruto Sabros rajoną ir gretimą Šatilos pabėgėlių stovyklą.
[3] Nuoroda į Tomo Hobbeso (1588-1679) knygą „Leviatanas arba Bažnytinės ir pilietinės santvarkos esmė, forma ir galia“, paprastai vadinama Leviatanu, išleistą 1651 m. (pataisytas lotyniškas leidimas 1668 m.). Jos pavadinimas kilęs iš biblinio Leviatano.
