Šv. Tomas Moras yra sakęs, kad „laikas niekuomet nebūna toks blogas, kad geras žmogus negalėtų gyventi“. Nežiūrint šios šviesios minties peršasi akis badantys faktai: pradėjus irti svarbiausiam visuomenės pamatui – šeimai, pradėjo kilti grėsmės kūnui, sielai ir dvasiai: sunku darosi išsaugoti sveikatą, laimę ir šventumą.
Kartą į rankas pateko vieno tyrimo rezultatai, kur atlikus apklausą mokyklose, po 30 metų ji buvo vėl pakartota. Joje klausta paprasto dalyko: kokių problemų kelia mokiniai? Pateikiu 1960 metų apklausos atsakymus: nedaro namų darbų, mėto knygas, palieka uždegtą šviesą, atvirus langus ir duris, spjaudosi klasėje, laksto koridoriuje. Praėjus lygiai 30 metų, apie 1990 metus, štai kokie gauti nauji apklausos atsakymai: abortai, AIDS, išprievartavimai, narkotikai, baimė mokykloje būti nužudytam. Galėtume džiaugtis, jog tai yra ne Lietuvoje vykęs tyrimas, tačiau būtų įdomu, kokie duomenys būtų gauti šiandien į tą patį klausimą.
Šiurpina vaikų darbeliai, bet tėveliai negeresni. Šiandien vėzdu užsimota prieš šeimą. O juk šeima yra vienintelė natūrali aplinka, kur mes mokomės nesavanaudiškai mylėti. Antras meilės vardas yra „Gailestingumas“ – nemokame mylėti ir nekuriame gailestingumu paženklinto gyvenimo.
Štai viena tyrėja uždavė klausimą šeimoms: jei galėtumėte rinktis, ar tuoktumėtės su tuo pačiu žmogumi dar kartą? Visų pirma pribloškė atsakymų gausa, ir svarbiausia tai, kad 75 proc. apklaustųjų atsakė neigiamai. Trys ketvirtadaliai išlikusių santuokų yra nelaimingos. Tai skaičiai ne iš anų laikų, o iš dabar, kai bandoma pagyventi kartu, viską išbandyti anksčiau – pasirodo, bandymai nepadeda. Santuokinė ištikimybė yra ne norma, bet reta išimtis. Dauguma paauglių net nesupranta žodžio skaistus… Štai vienos apklausos duomenys skelbia, jog didžiausias moterų malonumas – apsipirkinėjimas.
Pagrįstai galime klausti: kodėl taip vyksta? Esame godūs.
Godumas taip giliai įleidęs šaknis, kad viskas paremta turėjimu. Vis daugiau jaunų žmonių, o kas baisiausia, ir pagyvenusių – labiau pergyvena dėl pinigų kišenėje nei dėl artėjančios mirties. Jei įdėmiai perskaitytume Dievo Žodį, tai pamatytume, jog Jėzus daugiausia ir pliekia godumą (daugiau Jis kalba tik apie Dievo Karalystę), nes godumas naikina sielą.
O ko Dievas tikisi iš mūsų? Dievo standartai nepasikeitė, jis visada laukia to paties. Dievui nerūpi laikų mados, Jis visais laikais kviečia į amžinybę.
Kiek vilčių buvo dėta tiek į praeitą amžių, tiek į mūsų dienas: juk nugalėję neraštingumą, panaikinę vergovę, prakalbę apie prigimtines žmogaus teises, galėjome sukurti laimės amžių. Deja, mūsų laikai pagimdė neregėtą genocidą, didžiausius karus, o praraja tarp turtingų ir vargšų pasidarė dar didesnė.
Niūrokai. Kaip prieš Paskutinį teismą. Juk dažnai ir patys bandom pateisinti savo gyvenimą blogais laikais. Bet ar gali būti laikai kalti dėl mano blogo gyvenimo?!
Kartais atrodo, kad Dievas leidžia ateiti tokiems laikams, bėdoms, išmėginimams ir pagundoms, kad blogio kalvėje nukaldintų šių laikų šventuosius. Taigi pasaulis yra milžiniška šventųjų kūrimo mašina, o šventieji savo ruožtu keičia pasaulį.
Tik pagalvokime, jei pasaulyje nebūtų kančios, kaip išsiugdytume užuojautą? Jei nebūtų sunkumų, kaip taptume drąsūs? Jei nebūtų pagundų, kaip išmoktume branginti dorybes? Jei šventumas nieko nekainuotų, kaip išmoktume jį branginti?
Tik pagalvokime, jei pasaulyje nebūtų kančios, kaip išsiugdytume užuojautą? Jei nebūtų sunkumų, kaip taptume drąsūs? Jei nebūtų pagundų, kaip išmoktume branginti dorybes? Jei šventumas nieko nekainuotų, kaip išmoktume jį branginti? Tik blogame pasaulyje galime tapti geri. Blogi laikai skirti tapti gerais žmonėmis.
Sunkmetis leidžia pajusti gėrį, o gėris – įvertinti sunkmetį. Visi šventieji gyveno krizių laiku. Krizių ir kryžkelių metas – tai nėra palaimingas vakaras, kai po dienos darbų ramiai einame poilsio. Tai yra rytas, kada keliamės ir imamės ginklų. Mums jau išaušo lemtinga diena – blogais laikais tapti gerais žmonėmis.
Kai eilinį kartą svyruos tikėjimas, kai stovėsi abejonės kryžkelėje, bandysi save pateisinti blogais laikais atmink, jog laikas niekuomet nebūna toks blogas, kad geras žmogus negalėtų gyventi gerai ir teisingai.
