Homilija pasakyta minint Adelės Dirsytės gimimo 115 – ąsias metines. Kaunas, šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia.2024 m. balandžio 20 d.
„Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis?“ – tokia buvo kai kurių mokinių reakcija į Jėzaus žodžius apie save kaip Gyvenimo Duoną. Ir šiandien Jėzaus žodžiai atrodo keisti, net bauginantys visuomenei, vis labiau pasineriančiai į individualistinę tiesą, į savo pačios dirbtinai kuriamą pseudovertybinę sistemą, vis labiau prikaustančią prie žemės ir atrišančią nuo dangaus. Kieti ir net nesuprantami Jėzaus žodžiai darosi tiems, kurie vis labiau nenori mąstyti apie ateitį, apsiribodami tik trumpa, praeinančia šiandiena.
Išgyvename laikus, kai Jėzaus žodžių klausytis nesinori. Tačiau, ko gero, patys to net nenujausdami, stojamės vis labiau įkalinančios beprasmybės akivaizdon. Ta be galo subtili tironija šiandien net galbūt pavojingesnė už atšiauriausias kalėjimo sienas. Be žodžių, kurių sunku klausytis, be Jėzaus žodžių, žmogus lieka vienas kryžkelėse. Vietose, kuriose tiek daug nieko gero nežadančių pasiūlymų. Sunku Jėzaus žodžių klausytis, tačiau visgi verta ir net prasminga. Tą liudija kiekviena istorijos akimirka. Būtent ją, vieną vienintelę, šiandien ir susirinkom paminėti.
Adelės Dirsytės gyvenimas ir misija. Atrodo, tik akimirka, nieko daugiau nepalikusi, tik paprastą pėdsaką rasotoje kasdienybės pievoje. Tik šviesos ir tiesos akimirką, kuri tokia trapi ir tokia prasminga, kad prie jos nuolat reikia sugrįžti ir būti. Tik savo tylią kančią – be galo viltingą, ne tik save, bet ir visą Tėvynę nešančią link dvasinio prisikėlimo. Tik kelis žodžius, pasiekusius mus, šiandienės Lietuvos sūnus ir dukteris. Šiais keliais sakiniais galime nusakyti visą Adelės gyvenimą. Tačiau to niekada nepakaks.
Minime mokytojos gimimo 115 – ąsias metines. Ir būtent šiandien, prieš mūsų akis, visu savo dydžiu atsiskleidžia, ko gero, niekad nesibaigianti ir niekada nerarandanti prasmės misija. Mokytojos misija. Labai paprastai, per konkretų Dievo ilgesį, vaduoti mūsų visuomenę iš abejingumo gniaužtų, liudyti grėsmingą beprasmybės tragizmą ir tai, kad Evangelija nežūsta netgi storiausiame sąžinės ledo gabale. Tai ir yra viltis, kurią Adelė neša mums, jau ne žodžiais primindama, kad tikrai, kaip sako šios dienos Evangelija, apart Jėzaus artumo mes neturime kur eiti.
Prieš 115 metų nedideliame Šėtos parapijos Promislavo kaime gimė jauniausia Agotos Ragaqišytės ir Antano Dirsės duktė Adelė. Nepaisant to, kad vokiečių kalbos mokytojos specialybės ji siekė studijuodama tuometiniame Lietuvos, paskui – Vytauto Didžiojo universitete, o vėliau mėgstamą darbą dirbo švietimo įstaigose, visgi jai didžiausias uždavinys buvo ugdyti asmenybę peržengiant vadovėlines, projektines ar ideologines ribas.
Adelė ugdė asmenybę žaisdama su savo giminaičiais, kalbėdama apie didžią tautos istoriją dardant sausakimšiems vagonams tundros link, ar laiškais bandraudama praktiškai su visais, sutiktais aukos ir meilės kelyje. O koks gražus žmogaus paveikslas atsiskleidė jos auklėtinėms dovanotų išleistuvių proga erškėtrožių žieduose, ar diskutuojant už legerio sienų tikėjimo, doros klausimais ir be galo laukiant Eucharistinio Jėzaus! Ar tai ne mokytojavimo menas, kurį labai greitai skubame pamiršti? Ar tai ne konkretus priminimas tų apaštalo Petro žodžių, skambančių šios dienos Evangelijoje: „O pas ką gi kitką, Viešpatie, mes eisime?“
Nepamirškim, kad ir šiandieną Adelė Dirsytė kartu su kiekvienu žinomu ar nežinomu mūsų tautos kankiniu, rodo, jog savo Tėvynės rytojų galime kantriai statyti ant Kristaus, to kertinio akmens, kuris nieko iš mūsų neatima, tačiau tiek daug duoda.
Taip, Jėzaus žodžiai kieti. Tačiau kieti tiek, kad ant jų galima, prasminga ir verta statyti savo tautos rytojų. Šiandien, kad ir kaip būtų banalu, o gal net ir nesuprantama, dėkokime už kiekvieną išbandymą. Dėkokime už kiekvieną akimirką, kurią išgyvendama,
Adelė pavedė ne tik save, bet ir visą mūsų Tautą, Marijos maldai ir užtarimui. Ta viltis, sudėta į Mariją, skleidėsi atšiauraus nužmogėjimo sąlygomis. Tačiau ji išliko gyva. Tegul ji teikia viltį ir gyvastį mums, esantiems dabarties išbandymų ir pasirinkimų kryžkelėse. Ir teprimena, kad nepaisant visko, be Viešpaties mes neturime kur eiti. Marija, gelbėk krauju, ašaromis, pasiaukojimu ir meile išpuoštą žemę. Amen.
