Ilgėjančią tamsą nuskaidrino ir dieną pailgino sniego dovana. Bet kaip ir visos dovanos – ir džiugina, ir priduoda rūpesčio. Sniegas smagu ir švaru, ir blizgu, ir šviesu, bet kartu ir slidu, pavojinga, sunku. Tokiu, o kartais ir didesniu įvairiapusiškumu paženklintas visas ir kiekvieno žmogaus gyvenimas. Yra ir džiaugsmo akimirkų, bet yra ir kasdienės nelengvos pareigos, lankstumo, išminties, kantrybės ir sveikatos reikalaujančio būvio.
Katalikų bažnytiniame liturginiame kalendoriuje, pirmasis advento sekmadienis – pirmoji naujųjų liturginių metų diena. Bažnytinių metų pradžia įvairuoja, nes būtina, kad prieš šv. Kalėdas, Kristaus Jėzaus Gimimo iškilmes, būtinai būtų keturi advento sekmadieniai. Beje, šių metų Kalėdos irgi sekmadienį! Štai kodėl advento vainiką puošiame keturiomis žvakėmis, kiekvieną sekmadienį uždegdami po vieną daugiau.
Adventas iš lotynų kalbos išvertus reiškia – „atėjimas.“ Tad jeigu yra kažkieno atėjimas, tai to kažko kažkas turi ir laukti. Mes, tikintieji katalikai, laukiame dviejų dalykų.
Pirmas, tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus antrojo ir garbingojo sugrįžimo laikų pabaigoje teisti šio pasaulio ir galutinai bei nekintamai įtvirtinti amžinąją Dievo karalystę. Kada tai bus, niekas nežino, todėl turime nuolat budėti, laukti ir būti pasiruošę susitikti su savo gyvenimo tikruoju šeimininku ir Dievu, kad gautume Jo maloningąjį atpildą.
Antras dalykas, kurio laukiame, šv. Kalėdų – Jėzaus Kristaus gimimo iškilmių. Švenčiame nepakartojamą įvykį žmonijos istorijoje, kaip mus, žmones, sukūręs Dievas pats tampa žmogumi dėl mūsų išgelbėjimo. Įspūdinga yra tai, kad tampa žmogumi ne nukrisdamas iš dangaus, bet ateidamas į šį pasaulį taip, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Todėl labai gražus ir senas advento simbolis mūsų bažnyčiose yra vadinamoji Rarotų žvakė. Ji, papuošta baltu arba žydru kaspinu, statoma prie altoriaus ar švč. Mergelės Marijos atvaizdo, nes simbolizuoja kūdikio besilaukiančią motiną.
Gražu, kad kai kuriose mūsų parapijose yra išlaikytas gražus paprotys pačias pirmąsias ir ankstyvas advento sekmadienių rarotines šv. Mišias aukoti žvakių šviesoje pagerbiant Dievo Motiną Mariją. „Rarotai“, „rarotinė“ yra nuo lotyniško žodžio „rasokit“, tai pirmas žodis labai senos adventinės giesmės „Rasokit dangūs.“
Tikrosios dovanos, tai ne materialūs dalykai, įkainojami pinigais.
Šie du laukimai susijungia į vieną, ir nenuostabu, kad tikintis žmogus, savo esybe yra visuomet laukiantis žmogus. Laukiantis ir pasiruošęs į savo gyvenimą priimti tas dovanas, ir tas malones, kurias tik Dievas gali jam duoti. Tikrosios dovanos, tai ne materialūs dalykai, įkainojami pinigais. Tikrosios dovanos, tai kintanti mūsų širdies ir minties kokybė, kuri ateina per atnaujintus santykius su Dievu, kitais ir pačiu savimi.
Ruošdamiesi šv. Kalėdų šventėms daugiausia dėmesio ir skirkime, kas ir kokie mes esame, kas mums supa, kur ir kokia reikalinga mūsų pagalba, kad įvairiapusiškas gyvenimas, kurį gyvename, būtų paženklintas didesnės ramybės, santarvės, susiklausymo, pagarbos ir meilės. Tai reikalauja kasdienių pastangų ir dieviškos pagalbos, kurios prašome ir atsiveriame jai maldoje.
Taip belaukiančius, taip besiruošiančius Ateinantysis ir Gimusysis gali „užklupti“ bet kada neišgąsdindamas, o pradžiugindamas. Nes mūsų egzistencinis laukimas kažko tikresnio, geresnio, palaimingesnio, amžinesnio išsipildys tik tada, kada laiko ar laikų pabaigoje sulauksime Kristaus – tikrosios šviesos, gyvenimo ir ramybės.
Palaimingo laukimo ir… sulaukimo!
