Šiais labai senos gegužinių pamaldų giesmės žodžiais įžengiame į paskutinį, kvapniausiais žiedais pasipuošusį gegužės mėnesį. Štai kodėl Katalikų Bažnyčioje šis mėnuo nuo seno skirtas pagerbti pačiam tauriausiam mūsų tikėjimo žiedui – Švč. Mergelei Marijai.
Gegužinės pamaldos, kažkada buvusios neatsiejama mūsų prosenelių socializacijos proga, dabar tapo vis retesniu reiškiniu. Kai nebuvo televizorių ir kitokių šiandien mūsų dėmesį pasigrobiančių medijų, kaimiškoji bendruomenė kasdien rinkdavosi, kas gali bažnyčioje, o jeigu ne, tai kieno nors didesnėje troboje, kur vykdavo gegužinės pamaldos.
Prie šviežiomis gėlėmis papuošto Marijos altorėlio ar paveikslo ir vyresni, ir jauni giedodavo Mergelės Marijos litaniją ir kitas jos garbei skirtas giesmes. Pamaldų vadovas ar vadovė iš specialios knygelės paskaitydavo kiekvienai dienai skirta pamokslėlį apie Dievo Motinos Marijos gyvenimą ir dorybes. Šeštadieniais gegužinės pamaldos dažnai kur baigdavosi gegužinėmis, kur jaunimas dainuodavo, šokdavo ir gododavo savo pirmąsias meilės godas.
Šiandien gegužinės pamaldos dažniausiai apsiriboja bažnyčios erdve, kur kasdienių šv. Mišių lankytojai (kur dar tokių yra), o dažniausiai tiesiog tos dienos šv. Mišių dalyviai, kartais net to nesuprasdami, sudalyvauja ir gegužinėse pamaldose. Iš vaikystės mintinai moku pagrindinę giesmę „Sveika, Marija, Motina Dievo“, nes nesunki skambi melodija ir labai prasmingi, savo aktualumo ir šiandien neprarandantys giesmės žodžiai. Kviesčiau skaitytojus nors kartą, o jeigu įmanoma ir dažniau, sudalyvauti gegužinėse pamaldose ir pasiklausyti šios giesmės.
Taip tikriausiai ir nutinka pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį, kuomet visose bažnyčiose bus švenčiamas ne tik penktasis Velykų, bet ir Motinos dienos sekmadienis. Labai graži tradicija, tą sekmadienį dalyvaujant šv. Mišiose, pasimelsti už gyvas ir jau mirusias mamas. Beje, tą dieną dar teikiamas specialus Motinos dienos palaiminimas, kurį jau nebe vienerius metus Krekenavos, Upytės ir Vadaktėlių parapijose man padeda teikti Mišiose dalyvaujantys vaikai.
Labai graži tradicija, tą sekmadienį dalyvaujant šv. Mišiose, pasimelsti už gyvas ir jau mirusias mamas.
Nelengvas, oi nelengvas, bet koks svarbus yra motinos pašaukimas. Juk už kiekvieno žmogaus yra jį pagimdžiusi mama. Nesakau ir „užauginusi,“ nes būna pačių įvairiausių aplinkybių. Neabejotinai mamomis tampa ir tos, kurios augina ir ne savo pagimdytus vaikus. Svarbu, kad kiekvieno gyvenime būtų toks žmogus, į kurį galima kreiptis greičiausiai išmokstamu ir dažnai pačiu pirmuoju ištartu žodžiu „mama“. O tiems, kuriems nėra ar nebėra į ką taip kreiptis, dar yra Dievo ir mūsų Motina Marija.
Čia, Krekenavos bazilikoje, prie stebuklingojo paveikslo, jau daugiau kaip keturis šimtus metų girdimas pačių įvairiausių maldininkų atsidūsėjimas: „O Stebuklingoji Krekenavos Dievo Motina, Malonių Versme…“ Tai pamoka, kad savo mamas ir Motiną Mariją turime mylėti, prisiminti ir gerbti ne tik kartą metuose ar vieną mėnesį, bet kaip galima dažniau, apdovanodami jas ne tik gėlėmis ir maldomis, bet ir dėmesinga kasdiene meile ir dėkingumu.
Liturginiame šių metų kalendoriuje išpuola ir dar dvi mūsų tikėjimui labai svarbios šventės. Keturiasdešimtą dieną po Velykų švenčiame Kristaus įžengimo į dangų iškilmę – Šeštines. Šeštinės todėl, kad yra švenčiamos ketvirtadienį šeštoje velykinio laiko savaitėje. Lietuvoje ir daugelyje kitų kraštų dėl pasikeitusio gyvenimo ritmo ir kitų sielovadinių priežasčių Šeštinių šventimas nukeliamas į sekmadienį. Ką jomis švenčiame? Ogi tai, kad žmogumi tapęs Dievas, Jėzus Kristus, praėjus keturiasdešimčiai dienų po jo kančios, mirties ir prisikėlimo, mokiniams stebint pakilo į dangų, ir tokių būdu sugrįžo į savo dieviškąją garbę Švenčiausioje Trejybėje. Jis pažadėjo sugrįžti laikų pabaigoje, bet kada, žino tik pats Dievas, o iki tol Bažnyčia laukia nuolat budėdama ir melsdamasi bei tęsdama Jo išganingą ir gelbstintį darbą.
Taip priartėjome prie paskutinės gegužės mėnesio iškilmės – Sekminių. Tai Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė, Bažnyčios gimtadienis, nes Dievo Dvasia, praėjus penkiasdešimčiai dienų po Prisikėlimo, buvo išlieta Kristaus apaštalų ir mokinių bendruomenei – Bažnyčiai. Kam? Ogi tam, kad dabar Bažnyčios nariai savo skelbimu, mokymu ir gyvenimo liudijimu galėtų tęsti Kristaus Jėzaus pradėtą žmonijos gelbėjimo darbą iš nuodėmės, blogio ir mirties. Tai iš Dievo meilės ir su meile vykdoma misiją, patikėta kiekvienam pakrikštytam Bažnyčios nariui, pagal jo pašaukimą, dovanas ir kompetencijas.
Liaudies tradicijose Sekminės švenčiamos skirtinguose regionuose su skirtingais papročiais, pradedant berželiais ir baigiant margučių marginimu. Bažnytinėje bendruomenėje būtų gražu, kad švęstume kaip galima bendruomeniškiau – ar tortą išsikepdami, ar parapijos pikniką suorganizuodami su kiaušiniene ir kitais skanumais.
Sekminėse yra svarbu suprasti, kad šalia savo mamų ir Dievo Motinos Marijos, Kristus mums Šventosios Dvasios veikimu dovanoja dar vieną mylinčią mamą – Bažnyčią. Šitos mamos meilę ir rūpestį patiriame bendraudami ir bendradarbiaudami savo parapijos kasdieniame gyvenime, dalindamiesi vieni su kitais pašaukimo ir Šventosios Dvasios dovanomis.
Motina šventa, visų tyriausia,
duok nekaltybės dorą brangiausią,
naikink širdyje pikto vergija,
duok Dievo meilę, – sveika Marija!
