„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki? – klausia Kristus (plg. Jn 11:25-26).
Spalvotasis spalis užleidžia vietą belapiui, dažnai šlapiam ir purvinam lapkričiui. Kaip gaivaus oro gurkšnį priimame saulėtą, bet vėsią dieną ir šalčio sukaustytą kelio pliurzą. Mėnesio pradžia paženklinta šviesa. Atgyja mūsų kapinių kalneliai, kauburėliai ir gojai. Kelias dienas ar netgi savaites kapinės tampa šviesos žiburėlių miestais. O kur dar gėlės, vainikėliai ir kitokie papuošimai, kuriais norime išreikšti savo meilę, ilgesį ir pagarbą mūsų brangių artimųjų žemiško atminimo vietoje. Tačiau…
Tačiau lapkritis prasideda ne nuo to. Ne nuo mirusiųjų paminėjimo ir kapų lankymo. Lapkričio 1-ąją dieną bažnytiniame katalikų kalendoriuje švenčiame didelę Visų Šventųjų iškilmę. Tikrai didelę ir tikrai turėtume švęsti, ypač jeigu esame pakrikštyti ir pakviesti eiti išgelbėjimo keliu paskui žmogumi tapusį mūsų Viešpatį Kristų Jėzų.
Kodėl? Ogi todėl, kad kiekvieno pakrikštytojo pagrindinė misija šioje žemėje – tapti šventuoju! Kristus mums dovanoja dieviškąjį artumą ir Dievo šventumo malonę, nes be Dievo niekas negali tapti šventu. Šventumas yra dieviška savybė, kuria jis apdovanoja ar dalijasi su savo kūriniu žmogumi.
Būdami arti Dievo per tikėjimą, Dievo žodį, Eucharistiją, maldą, kitus sakramentus ir artimo meilę, mes persiimame Dievo šventumo Dvasia.
Būdami arti Dievo per tikėjimą, Dievo žodį, Eucharistiją, maldą, kitus sakramentus ir artimo meilę, mes persiimame Dievo šventumo Dvasia. Krikštas mums suteikia galimybę, o mūsų laisvė laiduoja tikrovę kiek ir kaip mes ta tapimo šventu galimybe pasinaudosime. Nes…
Nes… Nešventieji neturės gyvenimo, amžinojo gyvenimo su Dievu ir Dieve. Visų Šventųjų iškilmė ir yra ta diena, kada viena švente pagerbiami visi mūsų tikėjimo broliai ir seserys, šioje žemėje siekę ir pasiekę Dievo šventumo, dažnai mums nematomu ir daugelio nepastebėtu Dievo ir artimo meilės kupinu, kukliu ir doru gyvenimu.
Kiekvieną dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas vienas ar keli šventieji, kurių vardus ir gyvenimo bei dieviškojo šventumo pasireiškimo juose istorijas mes žinome. Jie yra tikrieji mūsų herojai, „žvaigždės“ ir pavyzdžiai. Verta ir reikia juos pažinti, pagerbti ir jų patirtimi bei pavyzdžiu pasinaudoti.
Tačiau yra daug daugiau tikinčiųjų, kurių istorijų mes plačiai nežinome, ir jų tikėjimas bei ištikimybė Dievui lieka žinoma tik Dievui. Juos Bažnyčia ir nutarė pagerbti viena Visų Šventųjų iškilme, kad jų nuopelnai ir užtarimas lydėtų mums visus, keliaujančius šios žemės takais ten, kur paskui Kristų nuėjo jį tikėjusieji ir juo pasitikėjusieji.
Ir tik po to Bažnyčia kviečia melstis už visus mirusiuosius, kurie tokios garbės dar nėra pasiekę, ir jiems reikia mūsų maldos bei užtarimo, o ypač atleidimo ir susitaikymo. Lapkričio 2-oji, maldų už visus mirusiuosius diena – Vėlinės.
Atkreipkime dėmesį, kad ši diena nesivadina „kapų tvarkymo“ ar „žvakelių uždegimo kapinėse“ diena.
Atkreipkime dėmesį, kad ši diena nesivadina „kapų tvarkymo“ ar „žvakelių uždegimo kapinėse“ diena. Tai palyginti nesena tradicija. O nuo Bažnyčios gyvavimo pradžios esame kviečiami pirmiausia melstis už mūsų mirusiuosius, nes žvakė negali padaryti ir padovanoti to, ką gali nuoširdi tikinčio žmogaus malda.
Suprantama, kas dar moka, kokią maldelę tyliai sukalba kapuose, ir tai labai gerai, šitai reikia daryti kiekvieną kartą apsilankant kapinėse. Bet dar svarbiau maldoje su savo mirusiais artimaisiais susitikti bažnyčioje aukojamose šv. Mišiose, nes čia Dievas su žmogumi, dangus su žeme suartėja, ir yra puikiausia proga susitikti ir užtarti vieni kitus, jau nukeliavusius ir dar keliaujančius į amžinąjį gyvenimą.
Pasistenkime šiose lapkričio šventėse apdovanoti vieni kitus malda su ir už vienas kitą. Pagerbkime visus šventuosius, prisiminkime visus mirusiuosius ir neapleiskime gyvųjų, kuriems taipogi reikalingas mūsų dėmesys ir malda.
Ir… pasistenkime būti kuklūs bei atsakingi kapinėse, nepersistenkime su žvakių ir gėlių kiekiu. Tai daugiau išoriniai ženklai, kuriuos labai greitai reikės utilizuoti ir tinkamai kažkur ir kažkam padėti.
Didžiausia dovana, kuri nenyksta, neteršia ir neapkrauna mūsų ir taip nuo daug ko kenčiančio pasaulio, yra Dievo ir artimo meilės malda ir auka. Tuo labiau kad tai šventumo kelio dalis, svarbi dalis. Keliaukime šiuo keliu į šventumą ir į gyvenimą.