Dvi liepos mėnesio pirmąsias dienas Kudirkos Naumiestis šventė savivaldos ir karališkųjų Magdeburgo teisių suteikimo 380 metų sukaktį. Rengėjų sumanyta programa žmones kvietė į daugelį renginių, tad šventės bendrystės džiaugsmą galima buvo patirti įvairiai.
Sekmadienį, kaip ir dera Viešpaties dieną, miesto bažnyčios varpai tikinčiuosius dukart kvietė maldos sukaupčiai – votyvos ir sumos šv. Mišioms: nuo seno šioje parapijoje švenčiami Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai. Tačiau skirtingai nei eiliniais sekmadieniais, šįkart valanda tarp šv. Mišių buvo užpildyta muzika. Nuostabiai skambėjo Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškojo kultūros centro Česlovo Sasnausko choro (vadovas Mindaugas Radzevičius) atliekami kūriniai. Kolektyvas giedojo ir šv. Mišiose. Tarpais atrodė, kad pats Dievas su angelais nusileido į šią šventovę.
Dėkodamas giesmininkams parapijos klebonas kan. Donatas Jasulaitis priminė, kad jau daug metų gyvuoja ši graži tradicija, kai šv. Petro ir Pauliaus atlaidų proga parapija tikintiesiems dovanoja šio choro atliekamus sakralinės muzikos koncertus. Tikimasi, kad atlaidų dvasingumą papildo dvasingas ir labai jautrus giedojimas, suteikiantis Dievui garbę, o žmonėms džiaugsmą. Miesto, kultūros įstaigų, bendruomenės atstovai padėkojo chorui ir jo vadovui už sakraliąją giją, įpintą į miesto šventės renginių juostą. Šventės organizacinio komiteto vardu buvo padėkota klebonui kan. D. Jasulaičiui už nuoširdžią bendrystę, bendruomenės telkimą, bendrus renginius. Po audringų plojimų, klebonas pakvietė minutėlę kitą pailsėti ir susitelkti atlaidų šv. Mišių aukos šventimui.
Visu grožiu suspindo šioms atlaidų šv. Mišioms pirmąkart po restauracijos įžiebtas didysis bažnyčios sietynas. Tai kaip palikimas iš XIX amžiaus viduryje parapijoje besimeldusių tikinčiųjų. Vilkaviškio vyskupijoje panašus klasicizmo stiliaus sietynas yra išlikęs Griškabūdžio bažnyčioje.
Atlaidų šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė Plokščių parapijos klebonas Gediminas Marcinkevičius. Iškilmingumo suteikė tai, kad svečias kunigas Evangeliją ir pamokslą sakė iš sakyklos. Jis plačiau pristatė apaštalų Petro ir Pauliaus misiją krikščionių bažnyčioje, akcentavo kiekvieno dabartinių laikų tikinčiojo pašaukimą melsti Viešpatį, kad bažnyčioje nepritrūktų kunigų ir uolių katalikų. Taip pat priminė pareigą per senesniosios kartos žmones gautą tikėjimą perduoti jaunajai kartai. Pasidalijo pastebėjimu, jog, kasmet lankydamasis Kudirkos Naumiesčio parapijoje šv. Petro ir Pauliaus atlaiduose, nesutinka dalies vyresniosios kartos žmonių. Liūdnoka, kaip šioje, taip ir kitose parapijose, išėjusiųjų pas Viešpatį vietos bažnyčioje lieka tuščios…
Liūdnoka, kaip šioje, taip ir kitose parapijose, išėjusiųjų pas Viešpatį vietos bažnyčioje lieka tuščios…
Pamokslininkas kvietė ištikimuosius bažnyčios bendruomenės narius būti uoliais tikėjimo liudytojais ir skelbėjais, melsti malonių sau, savo artimiesiems ir greta esantiems. Dievo malonių linkėjo visiems šventųjų apaštalų vardus turintiems žmonėms. Išreiškė viltį šios parapijos atlaiduose atsilankyti ir kitais metais bei pamatyti ne sumažėjusį, bet didesnį tikinčiųjų ir svečių būrį.
Atlaidai baigėsi iškilminga Eucharistijos procesija. Prieš šv. Mišias parapijietės Romualdos Jakaitienės rūpestingai sukviesti į šv. Mišias atėję vaikai nešė bažnytinių vėliavų kaspinus, barstė gėles. Tačiau dangus procesijos aplink bažnyčią dalyviams siuntė tikrą kūno ir dvasios stiprumo išbandymą – įsisukęs vėjas, beveik vėtra, guldė, plaikstė vėliavas ir rūbus… Bet su Viešpačiu juk „nebijom nei vėtrų, nei audrų…“
Žmonės iš šventovės skirstėsi klebono D. Jasulaičio padėkomis apipilti už dvasinę ir organizacinę bendrystę, choro giesmės lydimi. Tik šventoriuje juos iš dangaus pasitiko kita laukta Dievo malonė – vasariškas lietus.
