Prisigyvenom. Valdžia užsimojo reguliuoti, kaip bendraujame savo miegamuosiuose.
Laisvės partijos narė Morgana Danielė parengė Baudžiamojo kodekso pataisą, kuri reikalauja, kad prieš lytinį aktą asmenys vienas kitam duotų aiškiai išreikštą laisvanorišką sutikimą. Priešingu atveju „sekso dalyviams“ grėstų baudžiamoji atsakomybė.
Visi sveiko proto žmonės Lietuvoje supranta, kad prievartauti negalima ir kad už seksualinę prievartą yra baudžiama. „Laisviečiai” gi papildomai siekia įvesti sutikimo aiškumo reikalavimą. Prokurorai sutrikę komentuoja, kad tai sukeltų painiavą baudžiamajame procese.
Ką gi reiškia aiškiai išreikštas sutikimas? Kam jis turi būti aiškus? Kaip fiksuoti žodinį sutikimą? O kokie konkliudentiniai veiksmai būtų pakankami? Kaip surinkti įrodymus? Raštu, vaizdo įrašu ar garso formatu?
Ir pagaliau – jeigu nei vienas iš partnerių aiškiai sutikimo neišreikštų, ar būtų laikoma, kad abu vienas kitą išprievartavo? Jei abu pasiskųstų, abiem būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas? Ar tik tam, kuris pasiskundė pirmas?
Jeigu nei vienas iš partnerių aiškiai sutikimo neišreikštų, ar būtų laikoma, kad abu vienas kitą išprievartavo?
„Pažangos” keliu pasistūmėjusiose valstybėse išties galima išgirsti interpretacijų, kad taip, tai yra dvigubas išprievartavimas. Pasitaiko ir siūlymų tėvams gauti kūdikio sutikimą prieš keičiant jo sauskelnes. Kadangi kūdikis kalbėti nemoka, sutikimą turėtų išreikšti konkliudentiniais veiksmais ir pritariančiu žvilgsniu.
Laisvės partija neturi savo idėjų. Tai tik politinės marionetės, įgyvendinančios tarptautinę programą, kuri mūsų laike ir vietoje skamba kaip kosminių kelionių laiko kilpomis atradimai.
Kai kuriose valstybėse ši alternatyvi realybė sėkmingai įsigali, tačiau „atsilikusioje” Lietuvoje propaganda nespėja su itin progresyviomis teisėkūros iniciatyvomis. Propagandos neapšviesti lietuviai jų nesupranta, pasimeta, ima tyčiotis ir juoktis.
Todėl nepanikuojam, nieko rimto iš M. Danielės siūlymo neišeis – neužteks tautos atstovų balsų jam priimti. Bet jei jau kalbame apie laisvanoriško sutikimo svarbą, leiskite paklausti – ar Laisvės partijos ministrė A. Armonaitė nediegė galimybių paso? Ar Laisvės partija nebuvo apdovanota už šią pandemijos (ne)valdymo priemonę? Ar visi kartu valdantieji nevykdė galimybių politikos, kuria, kaip buvo išsireikšta vienoje LRT laidoje, siekta sukurti pragarą nepasiskiepijusiems asmenims? Tuomet aiškus ir laisvanoriškas asmens sutikimas buvo pamirštas.
Priminsiu, kad ne tik seksualinėje sferoje, bet ir medicinoje prievarta seniai draudžiama. Laisvas sutikimas bet kokiai medicininei intervencijai griežtai privalomas pagal tarptautinę ir nacionalinę teisę.
Ai, tiesa, juk galimybių pasas nebuvo prievarta, visi skiepijosi savo noru ir laisvu sutikimu. Laisvą sutikimą išreiškė tiesiog atvykimas į vakcinacijos centrą, pavyzdžiui, įlipimas į skiepobusą. Tik bakst, ir naudokis savo galimybėmis. O be bakst nei į didesnę parduotuvę, nei į teatrą, nei į universitetą eiti nevalia.
Jei galimybių politikos skiepijimosi „laisvės” logiką pritaikytume M. Danielės siūlomai sureguliuoti sekso sričiai – tai sekso negavęs vyras ar žmona galėtų neišleisti sutuoktinio į darbą, parduotuvę, mokslus… O gal atimti kitokias „galimybes” – nesidalinti pinigais, maistu, riboti jos ar jo susitikimus su draugais… Vadovaujantis galimybių politikos logika, tai galėtų būti traktuojama ne kaip prievarta, bet kaip seksas už tam tikras galimybes. Kitaip sakant, seksas už laisvę („petys už laisvę”).
Jei galimybių politikos skiepijimosi sekso negavęs vyras ar žmona galėtų neišleisti sutuoktinio į darbą, parduotuvę, mokslus…
O po visko – cepelinas už seksą! Tereikia dar viešai kalbančių kelių ekspertinių galvų, aiškinančių, kaip seksas teigiamai veikia sveikatą, kaip prisideda prie visuomenės gerovės, kokie neatsakingi yra tie, kurie nesutinka su šiuo nekvestionuotinu gėriu…. Ir voilà – jokios prievartos, viskas gražu ir ramu dėl asmens apsisprendimo laisvės.
Sakysite taip nebūna ir nėra įmanoma? Buvo ir yra įmanoma. Metus, jei ne daugiau, gyvenome tokiame laisvo apsisprendimo suvokimo lygmenyje.
Ne, M. Danielei ir jos partijai iš tiesų nerūpi asmens autonomija, jo laisva valia. Jiems nerūpi laisvas sutikimas privačiausiose – intervencijų į kūną – srityse. Jų nuoširdumu niekada nepatikės žmonės, kurie pandemijos metu liko už universitetų, darboviečių, parduotuvių, socialaus gyvenimo durų, kai kiti (taip pat galintys užsikrėsti bei užkrėsti) linksminosi koncertuose, kino teatruose ir mados šou…
Nepatikės ir tie, kurie skiepijosi, norėdami išsaugoti savo šeimos pajamas, galimybę mokytis, parduotuvėje nusipirkti ar vaikui nupirkti tinkamo dydžio batus.
Nepatikės ir tie, kurie skiepijosi, norėdami išsaugoti savo šeimos pajamas, galimybę mokytis, parduotuvėje nusipirkti ar vaikui nupirkti tinkamo dydžio batus.
Ne, valdžiai iš tiesų nerūpi asmens apsisprendimo laisvė. Tai patvirtina ir tos pačios M. Danielės su grupe Seimo narių registruotas siūlymas, kurį priėmus bus laikoma, kad kiekvienas asmuo pritaria jo organų donorystei po mirties, jei tik gyvas būdamas nespės tam paprieštarauti. Tai apverčia donorystės idėją aukštyn kojomis, nes donorystė reiškia gerumo aktą – savo organo dovanojimą kitam žmogui. O dovana gali būti dovanojama tik laisva valia, bet ne valdžios sprendimu.
Visa tai yra perteklinis valstybės kišimasis į mūsų visų privatų gyvenimą – siekis „nusavinti” mūsų sveikatą, lytiškumą, kūnus, lyg jie priklausytų valstybei. Tai grįžimas į totalitarinį valdymą, kai sovietinė sistema veikė nepaisydama asmens autonomijos, žmogaus teisių ir laisvių.
Sovietmečiu ir Lietuvoje vyravo paternalistinė nuostata, kai sprendimą dėl medicininės intervencijos priima valstybės paskirtas gydytojas, veikiantis „paciento labui”. Buvo įprastas prievartinis gydymas nuo užkrečiamųjų ligų, psichikos sutrikimų ir priklausomybių. Kaip žinia, tuo buvo ir piktnaudžiaujama, siekiant politinių, susidorojimo ar kitų su sveikata nesusijusių tikslų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę iš tarptautinių dokumentų buvo perimtas ir įstatymuose išplėtotas paciento autonomijos principas, išreiškiamas per besąlygišką pagarbą laisvam asmens sutikimui dėl visų medicininių intervencijų. Šis sutikimas, jei procedūra yra invazinė, turi būti ne tik aiškus, bet ir pasirašytinai fiksuotas dokumentuose.
Toks formalizavimas seksualinėje sferoje yra neįmanomas, todėl aiškaus sutikimo reikalavimas smurto ir prievartos problemų niekaip nespręstų. Vienintelis pokytis, kurio pasiektų M. Danielės pataisa – ji įkaltų pleištą tarp vyrų ir moterų, įneštų nepasitikėjimą tarp jų, sudarytų sąlygas persekioti, šantažuoti, šmeižti ir susidoroti su nekaltais asmenimis, kurie niekaip negalėtų apsiginti, nes neįrodytų to, ką žino tik ji(s) ir jo(s) skundikė(as).
Žmogui, skiriančiam, kas yra gera, kas bloga, kas gėdinga, kas skaudina ir žeidžia, ir dabar klausimų nekyla. O prievartautojui, smurtautojui, asmeniui, apsvaigusiam tegul ir nuo savo reikmėms įsigytų narkotinių medžiagų, net ir notariškai patvirtinto sutikimo reikalavimas nepadės.
Tačiau apie tarpusavio pagarbos ugdymą, smurtautojo elgesio korekcijos, socializacijos programas ar kovą su priklausomybėmis Laisvės partija nekalba. Priešingai – ji ardo visuomenėje seksualinę moralę puoselėjančias pasaulėžiūrines šaknis, stumia į utopinių „laisvių” paspęstus spąstus, o narkotinių medžiagų turėjimą siekia dekriminalizuoti.
