Krizių akivaizdoje mes mokame susitelkti bendram tikslui. Prasidėjus pandemijai kilo įvairios iniciatyvos padėti Lietuvos medikams ir gauti gydymui svarbias priemones. Dabar lietuviai vieningai pasiryžę gelbėti ir remti Ukrainos žmones.
Ir visgi sunku nepastebėti, kad šalia geranoriškų iniciatyvų mūsų šalyje vyksta ir kiti procesai – karo fone įsibėgėja raganų medžioklė tarp pačių lietuvių. Skelbiami verdiktai, kaltųjų sąrašai, o bendrapiliečiai siundomi vieni kitų naikinti – ir virtualiai, ir, kartais, fiziškai.
Klausimas, kiek šioje medžioklėje yra nuoširdaus siekio apsivalyti nuo prorusiškų jėgų, o kiek – susidoroti su politiniais ir idėjiniais oponetais, marginalizuoti ir išvaryti iš viešosios erdvės? Karas, regis, tapo tam patogiu pretekstu.
Vienas iš tokio dorojimosi pavyzdžių yra Pauliaus Jurkevičiaus tekstas: „Kas teisus: patriarchas Kirilas ar Zita Šličytė?“. Prieš balsavimą dėl partnerystės įstatymo išbraukimo iš Seimo pavasario sesijos darbotvarkės autorius išbandė gerai žinomą ir Rusijos plačiai naudojamą propagandos metodą – etikečių klijavimą.
Tai pati paprasčiausia propagandos technika, kuri ideologinius priešininkus susieja su reiškiniais, asmenimis, žodžiais, kurie visuomenėje sukelia negatyvias asociacijas. Tokiu būdu galima sukelti stiprias emocijas — baimę ir neapykantą — bei nukreipti jas prieš oponentus. Dažniausios etiketės rusų propagandoje yra „nacizmas“, „fašistai“.
Gi Lietuvoje labai gerai veikia Kremliaus, prorusiškumo ir pan. etiketės. Užtenka užmesti tokį šleifą, kad neparankus objektas būtų susprogdintas atominiu ginklu. Pagrindas – kas?, kaip?, kodėl? – nesvarbu. Juk Lietuvoje, ypač karo Ukrainoje metu, nėra nieko labiau nekenčiamo už Putiną, Kremlių ir jų vykdomą politiką.
Siekdamas idėjiniams oponentams užklijuoti prorusiškumo etiketę, P. Jurkevičius naudojasi tariamomis paralelėmis tarp Z. Šličytės ir patriarcho Kirilo kalbų. Perskaičius tekstą išvada aiški – pasipriešinimas partnerystės įteisinimui ir siekis išsaugoti Lietuvos teisėje vyro ir moters šeimos sampratą, yra rusiškos kilmės, proputiniškas ir kylantis iš sovietinės mūsų praeities. Etiketė užkabinta ir pabandykit dabar nusikrapštyti.
Etiketė užkabinta ir pabandykit dabar nusikrapštyti.
P. Jurkevičius ne pirmas ir tikrai ne paskutinis, kuris naudoja šią etiketę prigimtinės šeimos gynėjams juodinti. Vieningai lyg iš paruoštukų ją kartoja ir mitinguotojai, ir socialinių tinklų komentuotojai.
Sunku patikėti, kad Kremliaus skelbiamą vertybių saugojimo naratyvą jie priima už gryną pinigą ir nesusiorientuoja, kad tai taip pat yra propaganda bei manipuliavimas? Nejaugi Putinui ir patriarchui Kirilui pavyko apgauti P. Jurkevičių, kad gėjų paradai yra tikroji karo Ukrainoje priežastis? Ir kad būtent šie paradai yra europinės civilizacijos esmė ir šerdis?
Nejaugi P. Jurkevičius iš tiesų tiki, kad vyro ir moters šeimos sampratą sugalvota Kremliuje? Kad ji buvo dirbtinai sukurta sovietmečiu?
O ką tuomet daryti su keturių tūkstančių metų senumo Biblijos eilutėmis: „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė“; „žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu.“ Ką daryti su šimtmečius nekintančiu Katalikų Bažnyčios mokymu apie vyro ir moters šeimą?
Jei Biblija autoriui nesvarbi, tai ką daryti su milijonais metų biologinės evoliucijos? Psichinė, socialinė ir dvasinė vyriškos ir moteriškos lyčių tikrovė sudėtinga, bet biologinė jų kilmė yra paprasta. Daugeliui gyvūnų rūšių yra būdingas lytinis dauginimasis, nes evoliucijos požiūriu jis yra optimalesnis nei nelytinis, kadangi užtikrina genetinę rūšies įvairovę, spartesnį prisitaikymą prie aplinkos.
Žmonėms būdinga ir seksualinė atranka: tūkstančius metų vyrai dažniau rinkosi gimdyti ir vaikus auginti galinčias moteris, moterys – resursus užtikrinti galinčius vyrus (neįsižeiskite – čia svarbios ne tik fizinės, bet ir intelektinės savybės).
Vaizdžiai tariant, be daugybės kitų faktorių vyriškai ir moteriškai lytims galime būti dėkingi, kad esame protingos būtybės ir gebame diskutuoti apie šeimos sampratos kilmę.
Ne, tikrai ne Putinas, ne Gorbačiovas ir ne Stalinas nustatė tokią tvarką. Visada, kad atsirastų naujas žmogus, yra reikalingi vyras ir moteris. Visi gyvenantys ar kada nors gyvenę žmonės atsirado, kai susijungė vyriška ir moteriška gametos.
Kiekvienas LGBT narys taip pat turi biologinius mamą ir tėtį. Kitaip tariant, lyčių skirtingumas yra būtinas tiek vieno žmogaus, tiek visuomenės ir valstybės, tiek visos žmonijos egzistavimui.
lyčių skirtingumas yra būtinas tiek vieno žmogaus, tiek visuomenės ir valstybės, tiek visos žmonijos egzistavimui.
Tai reta žinduolių pasaulyje, bet žmonės yra linkę kurti ilgalaikes sąjungas, nes tėvų ryšių stabilumas svarbus ilgai besitęsiančiam vaiko auginimui, auklėjimui ir ugdymui (moterims nėštumo, žindymo ir vaikų auginimo metu resursus užsitikrinti sudėtinga, svarbus darbų pasidalinimas).
Vaikas, matydamas savo tėvų santykių modelį, mokosi vyro ir moters vaidmenų įvairiose gyvenimo sferose, situacijose. Be daugelio kitų žmogaus formavimosi aspektų, čia vyksta ir psichinė lytiškumo raida.
Tokiai sąjungai įvardinti vartojamas senas, geras terminas – „šeima“. Šeimos gyvybė pratęsia ir pranoksta ją sukūrusių asmenų gyvybes, duodama pasauliui naujų. Ar žinote ką nors stebuklingesnio?
Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatė, ilgametė advokatė dr. Zita Šličytė yra viena iš LR Konstitucijos kūrėjų. Ji tikrai neblogiau už artišokų ir aliejaus specialistą žino, kokia šeima LR Konstitucijos 38 straipsnyje buvo įtvirtinta kaip valstybės ir visuomenės pagrindas – tokia, kuri pajėgia užtikrinti visuomenės gyvybingumą, išlikimą ir tęstinumą; kuri šiuo požiūriu subalansuoja asmens ir valstybės interesus.
Visa tai neturi nieko bendro su Putinu ir Kremliaus propagandinėmis manipuliacijomis apie vertybių saugojimą.
Nepritarimas partnerystei neturi nieko bendro ir su neapykanta LGBT asmenims. Jis kyla iš suvokimo, kad partnerystės įteisinimas reikštų esminės šeimos kūrimo taisyklės – lyčių skirtingumo – atsisakymą Lietuvos teisėje. Tai iš esmės pakeistų teisinę šeimos sampratą, o kartu ir šeimos stiprinimo politiką. Todėl tos pačios lyties porų problemas derėtų spręsti nekeičiant šeimos sampratos (ne partnerystės, bet susitarimo dėl bendro gyvenimo įstatymo projektu).
tos pačios lyties porų problemas derėtų spręsti nekeičiant šeimos sampratos.
Jeigu pasigilinsime į P. Jurkevičiaus, T. V. Raskevičiaus bei jų bendraminčių vertybinės pasaulėžiūros ištakas, teks pripažinti, kad būtent jų kilmė yra rusiška.
Nors seksualinės revoliucijos pradžia dažnai kildinama iš Vakarų, iš tikrųjų „jausmingumo maištas“ (Lenino terminas) ilgai buvo vienu iš komunizmo ideologijos siekių. Vladimiras Leninas dar 1904 metais rašė, kad „jausmingumo dvasios, energijos, nukreiptos ne į pseudošeimines vertybes, išlaisvinimas padės išlieti šį gumulą socializmo pergalės labui“.
1934 m. W. Reicho darbe „Seksualinė revoliucija“ minimi tokie Lenino žodžiai apie būtinybę sunaikinti šeimą: „…Ir ne tik šeima. Visi draudimai, liečiantys seksualumą, turi būti panaikinti… Mes turime ko pasimokyti iš sufražisčių: netgi vienalytės meilės draudimą reikia panaikinti“.
Kai Petrograde 1918 metų gruodžio 19 d. įvyko lesbiečių eisena, Leninas reagavo džiugiai: „Taip ir toliau, draugai!“. Šios eisenos metu buvo nešami plakatai „Šalin gėdą!“. Vėliau dėl kilusių socialinių ir medicininių problemų „jausmingumo“ politikos Stalinas atsisakė ir propagandą apvertė į vertybiškai priešingą pusę.
Išvada paprasta: prorusiškumo etiketės argumentas gali veikti abiem kryptimis – klijuojamas ir partnerystės šalininkams, ir priešininkams.
Tiesą sakant, norint išjungti iš viešos erdvės oponentą bet kam sėkmingai gali būti pritaikyta Rusijos etiketė. Putinas galvoja, kad 2+2 yra 4. Kas sutinka, tas Kremliaus pakalikas. Labai patogi technika – užtenka padrikų asociacijų ir nebereikia diskutuoti argumentais.
Štai P. Jurkevičius (kaip ir dauguma jo bendraminčių) nevengia prorusiškumo etiketę lipdyti idėjiniams oponentams ir kitose temose.
Ankstesniame savo straipsnyje P. Jurkevičius rašė: Vakarų putinversteherius vienija ryški, išskirtinė ideologinė linija: visai neseniai, vos prieš du tris mėnesius, jie buvo priešakinėse kovos su „marmalu“, su „green pass“, su FFP2 diktatūra“.
Žodžiu, pandemijos valdymo kritikai taip pat putinistai.
Čia verta pastebėti, kad Rusijoje pandemijos valdymo politika buvo analogiška Lietuvos ir kai kurių kitų Vakarų valstybių politikai, su iš esmės tais pačiais ribojimais ir draudimais. Pandemijos valdymo kritikai Rusijoje buvo vadinami teroristais (Lietuvoje – žudikais) ir siekiama priverstinai visus suvakcinuoti.
Gyvenę sovietmečiu turbūt dar pamena ir mūsų šalyje galiojusią priverstinę vakcinaciją, ir priverstinį gydymą nuo venerinių ligų, alkoholizmo ir psichikos sutrikimų. Remtasi argumentu, kad tai būtina liaudies, visuomenės labui. Juk totalitarinėse visuomenėse valdžia visuomet žino geriau, ko reikia žmogui.
Logiška, kad atgavus Nepriklausomybę toks privalomas valstybės „rūpestis“ buvo iškart panaikintas.
Ką reiškia tokio paternalistinio rūpesčio sugrįžimas kartu su puokšte „vertybių“, turinčių išlaisvinti žmogų iš šeimos?
Ir ką reiškia tai, kad grįžo sovietmečiu įprasta etikečių klijavimo praktika? Tuomet buožių, buržuazinių nacionalistų epitetai buvo kabinami sovietinės sistemos kritikams, disidentams ar tiesiog valdžiai neparankiems žmonėms.
