Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Įveiksime ligas ar žmogiškumą?

Politikai kelia privalomo sveikatos tikrinimo idėją, kad asmenys, nepasinaudoję prevencinėmis sveikatos patikrinimų programomis, galėtų mokėti didesnius mokesčius ar sulaukti kitokių baudų. „Reikia ieškoti galimybių, pasakyti, kad jei tu, žmogau, nesitikrinsi nemokamai, nesinaudosi tomis galimybėmis, tau visa kita kainuos daugiau,“ – sako Seimo narys Antanas Matulas.

Nėra abejonių dėl prevencinių sveikatos patikrinimų programų svarbos. Jos leidžia aptikti klastingas ligas ir prailginti žmonių gyvenimą. Problema, kad siekiant gero tikslo (pavyzdžiui, ilgesnio gyvenimo), linkstama apriboti asmenų laisvą valią ten, kur ji fundamentaliai svarbi.

Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno?

Delfinai, drambliai, žiurkės, kai kurios kitos gyvūnų rūšys pasižymi socialumu ir protavimo gebėjimais, padedančiais reflektuoti aplinką ir joje orientuotis. Tačiau gyvūnams būdinga tik pirminė refleksija, kurią esmingai pranoksta žmonėms būdinga savirefleksija.

Žmonės gali reflektuoti ne tik išorinį pasaulį, bet ir savo paties mintis, emocijas, norus, impulsus. Skirtingai nei gyvūnai, žmonės turi galimybę apmąstyti kilusį norą bei nuspręsti – jam pasiduoti ar ne.

Savirefleksija yra laisvos valios pagrindas, lemiantis žmogaus gebėjimą daryti laisvus sprendimus ir sąmoningai apspręsti savo gyvenimą. Ši savybė išskiria žmones iš visų kitų gyvų būtybių.

Sutikimas keičia esmę

Gyvūnai vadovaujasi instinktais jų nekvestionuodami, o prieš medžiodami, atimdami maistą, užimdami svetimą teritoriją, neklausia vieni kitų sutikimo. Tačiau socialiniame žmonių gyvenime sutikimas yra esmę keičianti sąlyga daugelyje privataus gyvenimo situacijų, pavyzdžiui, jei be sutikimo kažkas paima svetimą automobilį, tai vagystė; jei kažkas lytiškai santykiauja su asmeniu, atsisakančiu ar negalinčiu duoti sutikimo, tai išprievartavimas; jei be sutikimo kažkas ateina į namus, tai įsibrovimas… Šių situacijų esmė visiškai kita su atitinkamo asmens sutikimu.

Žmonių visuomenėje gerbiama asmens autonomija – teisė savarankiškai spręsti, ką daryti su savo kūnu, nuosavybe, privačiu gyvenimu ir pan.

Paciento sutikimo kilmė

Gyvūnai gydomi, čipuojami, vakcinuojami be jų sutikimo. Žmonių medicinoje fundamentaliai svarbus laisvo sutikimo principas. Šis principas kyla iš pagarbos asmens autonomijai, t.y. pripažįstant asmens teisę pačiam priimti sprendimus privačiausioje (intervencijų į kūną) gyvenimo srityje.

Pirmas garsus teisminis precedentas šiuo klausimu buvo paskelbtas dar 1914 m. JAV Aukščiausiojo Teismo Schloendorff v. Society of New York Hospitals byloje. Teismas išaiškino, kad kiekvienas suaugęs žmogus, esantis sveiko proto, turi teisę spręsti, kas turi būti daroma su jo kūnu, ir, remiantis asmens apsisprendimo teise, buvo pagrįsta pareiga gauti paciento sutikimą medicininėms intervencijoms.

Istorijoje pasitaikė daug prievarta ar apgaule taikyto gydymo bei įtraukimo į mokslinius bandymus pavyzdžių, kurie paskatino žmoniją susimąstyti apie asmens kūno neliečiamumą ir paciento autonomiją. Ryškiausiai įtaką tam turėjo Antrojo pasaulinio karo metu nacių koncentracijos stovyklose vykdyti itin žiaurūs „medicininiai bandymai“.

Siekiant, kad panašūs nusikaltimai prieš žmogiškumą nepasikartotų, 1947 m. buvo priimtas Niurnbergo kodeksas, įtvirtinęs savanoriško sutikimo medicinos bandymams reikalavimą. Šis reikalavimas vėliau buvo išplėtotas tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, perkeltas į nacionalinius teisės aktus ir išgrynintas teismų praktikoje bei bioetikos teorijoje.

Sovietinė medicinos sistema veikė, nepaisydama tarptautinių žmogaus teisių. Tuo laikotarpiu ir Lietuvoje vyravo paternalistinė nuostata, kai sprendimą priima gydytojas, veikiantis paciento labui. Buvo įprastas prievartinis gydymas nuo užkrečiamųjų ligų, psichikos sutrikimų ir priklausomybių. Kaip žinia, tuo buvo ir piktnaudžiaujama, siekiant politinių, susidorojimo ar kitų su sveikata nesusijusių tikslų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš tarptautinių dokumentų buvo perimtas ir įstatymuose išplėtotas paciento autonomijos principas, pabrėžiantis pagarbą asmens laisvam apsisprendimui dėl bet kokios medicininės intervencijos.

Pacientas sprendžia pats

Valstybė turi pareigą šviesti, kviesti į prevencijos programas, gydytojai – rekomenduoti, kas geriausia. Tačiau pats asmuo turės gyventi su medicininės intervencijos į jo kūną pasekmėmis, todėl tik jis pats (ar jo teisėtas atstovas) gali nuspręsti, ar sutikti su siūloma intervencija.

Visos medicininės procedūros ir vaistiniai preparatai turi ne tik teigiamą, bet ir žalingą poveikį. Net, regis, tokia nekalta prevencinė procedūra kaip kolonoskopija gali turėti neigiamų pasekmių.

Lietuvoje storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje kasmet atliekama 11-12 tūkstančių kolonoskopijų. Neseniai atlikta 131 klinikinio tyrimo (26 987 366 tiriamieji) metaanalizė parodė, kad atlikus 10 tūkst. kolonoskopijų, 3,1 baigėsi žarnos prakiurimu, kai pacientą teko skubiai operuoti dėl galimo peritonito (gyvybei grėsminga būklė), o 14,6 atvejo baigėsi gausiu kraujavimu iš virškinamojo trakto.

Taigi, Lietuvoje kasmet taip gali nutikti 21-am žmogui (3,72+17,52). Todėl kiekvienu atveju pacientas pats turi nuspręsti, ar prisiimti su procedūra susijusią (nors ir nedidelę) riziką.

Paciento sutikimas bet kokiai medicininei procedūrai turi būti duotas laisva valia, be prievartos, nemanipuliuojant ir suteikus visą svarbią informaciją apie tikėtiną naudą, galimą žalą bei alternatyvas.

Paciento sutikimas bet kokiai medicininei procedūrai turi būti duotas laisva valia, be prievartos, nemanipuliuojant ir suteikus visą svarbią informaciją apie tikėtiną naudą, galimą žalą bei alternatyvas.

Be kitų, galioja ir paciento teisė nežinoti: „Informacija apie paciento sveikatos būklę, ligos diagnozę, … negali būti pacientui pateikiama prieš jo valią“ (PTŽASĮ 6 str.). Privalomas sveikatos tikrinimas šią teisę ignoruoja.

Nekopijuosiu laisvo sutikimo būtinybę įtvirtinančių konvencijų ir įstatymų. Čia užteks paaiškinimo, kurį skelbia Lietuvos bioetikos komitetas:

„Sutikti galite tik Jūs! Kai sveikatos priežiūros specialistas prašo Jūsų patvirtinti, kad sutinkate gydytis, tirtis ar būti slaugomas, visada prisiminkite, kad Jūs turite teisę rinktis. (…) Nors specialistai gali rekomenduoti vieną iš pasirinkimų, tačiau Jūs turite gauti informaciją apie visus prieinamus tyrimo ar gydymo būdus, kad galėtumėte pasirinkti sau priimtiniausią. Jūsų nuomonė nebūtinai turi sutapti su specialistų ar artimųjų nuomone. (…)

Bet visada prisiminkite: vienintelis žmogus, kuris tikrai žino, kas Jums geriausia, esate Jūs pats. Galbūt Jūs esate toks žmogus, kuris ryžtųsi daug kam, jei tik yra tikimybė, kad visiškai pasveiksite. O galbūt Jūs verčiau susitaikysite su liga, kad nereikėtų rizikuoti ir mėginti pavojingų gydymo būdų. Tik Jūs galite nuspręsti, kaip geriau būtų Jums. (…)

Aplinkiniai kartais gali skubinti Jus priimti sprendimą, sutikti tirtis ar gydytis taip, kaip jiems atrodo geriausia. Bet nepamirškite, kad tik Jūs galite nuspręsti, ar Jums tai priimtina.“

Be abejo, kaip ir kitos žmogaus teisės, laisvas paciento sutikimas išimtinais atvejais gali būti ribojamas. Tačiau tokiems ribojimams taikomi griežti būtinumo, proporcingumo, balanso tarp bendruomenės intereso ir individo teisių bei kiti kriterijai.

Deja, prieš priimdama sprendimus Lietuvos valdžia net nebando vertinti ribojimų atitikimo konstitucinėje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytiems kriterijams, o patikrinimo teismuose gali išvengti panaikindama abejotinus teisės aktus (kaip „galimybių paso“ atveju).

Kas spręs už mus?

Paciento autonomijos priešingybė – paternalizmas, kai medikai, vadžia ar kiti pareigūnai sprendžia už asmenį, kokias procedūras jam atlikti. Nes jie žino geriau. Juk atsisakydamas rekomenduojamos intervencijos asmuo gali priimti blogą sprendimą (sau ar visuomenei). Tačiau laisva visuomenė pasirengusi mokėti tokią kainą – palikti galimybę klysti. Palikti asmeninę atsakomybę už pasirinkimus privačiausioje (intervencijų į kūną) srityje.

Paternalizmas medicinoje, švelniai tariant, neišeina į gerą. Tikrai ne visada sprendimus priiminėja žymiai geresni ir protingesni asmenys nei tie, kuriems tie sprendimai taikomi. Juolab, kad sveikatos sektoriuje pažaboti korupciją realiai neįmanoma – teisėsaugos institucijos nepajėgios įsigilinti ir suprasti tuos medicininės ar mokslinės informacijos kiekius, kuriais grindžiami sprendimai. Ne visada supranta ir sprendimus pasirašantys asmenys…

Valstybė yra linkusi savo galias plėsti. Jei grasindama baudomis, didesniais mokesčiais ar draudimais keliauti, įeiti į parduotuves ir kt., valstybė ima reikalauti, kad gyventojai atliktų vienas medicininės procedūras, tai kada nors pareikalaus ir kitų. Paciento autonomija galioja arba ne.

O jeigu mūsų valstybėje ji nebegalios, tai kam tas „ilgesnis gyvenimas“, kai ne tu pats, o valdžia bus atsakinga už tavo gyvenimo pasirinkimus? Pagarba asmens autonomijai – būtina žmogaus orumą atitinkančio gyvenimo sąlyga.

4 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version