Kristaus Karaliaus šventę 1925 m. įsteigė popiežius Pijus XI. Tačiau Bažnyčia nelaukė šios datos, kad galėtų švęsti aukščiausiąją Kristaus viešpatystę. Apsireiškimas, Verbų sekmadienis, Velykos ir Žengimas į Dangų jau yra Kristaus Karaliaus šventės.
Pijus XI įsteigė naują šventę pedagoginiu tikslu, atsiliepdamas į to meto iššūkius. Plėtojantis ateizmui ir visuomenės sekuliarizacijai, popiežius norėjo patvirtinti aukščiausią Kristaus valdžią žmonėms ir jų institucijoms.
Liturgijos reformoje po Vatikano II Susirinkimo norėta labiau iškelti kosminį ir eschatologinį Kristaus karalystės pobūdį; šventė tapo Kristaus Visatos Valdovo švente, ir jai buvo skirtas paskutinis eilinio laiko sekmadienis. Šitaip ji primena galutinius dalykus, ir ši tema yra Evangelijos bei kitų liturgijos tekstų leitmotyvas visą lapkritį ir pirmąjį advento sekmadienį.
Taigi liturginiai metai baigiasi ir vėl prasideda didingo antrojo Kristaus atėjimo ženklu; tada visata pasieks tobulybę, ir Dievas bus viskas visame kame. Šioje perspektyvoje Kristaus Karaliaus Mišių pradžios maldoje Dievas prašomas padaryti, „kad visa kūrinija, iš pikto vergijos išvaduota, didžiadvasiškai jam tarnautų ir be paliovos jį šlovintų“.
A metų Evangelijoje pagal Matą (25, 31–46) pateiktas didingas Paskutinio teismo paveikslas. Mūsų Karalius ir Ganytojas teis mus pagal meilę, mūsų veiksmingai parodytą savo silpniausiems ir mažiausiems broliams.
B metais Evangelijoje pagal Joną (18, 33–37) pristatomas Jėzaus liudijimas Pilotui: Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio, tai vien tiesos galia besiremianti karalystė.
C metai baigiasi jaudinančiu gerojo piktadario atsivertimu ir tikėjimo išpažinimu: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42). Gailestingas Kristaus atsakymas mums yra neišsemiamas „eschatologinės“ vilties šaltinis: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).
