Verbų sekmadienį yra skaitoma Kristaus kančios istorija. Kančios išvakarėse Jėzus įsteigė Nekruvinąją auką – Eucharistiją, o kitą dieną pasiaukojo už mus, mirdamas ant kryžiaus.
Skaitydami Kristaus kančios istoriją, sekame kenčiantį Jėzų – jo agoniją Alyvų sode, pasmerkimą mirčiai ir kryžiaus kelią į Golgotą; klausomės prie kryžiaus prikalto Jėzaus žodžių: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Suvokiame, jog čia vyksta kažkas, kas asmeniškai paliečia kiekvieną žmogų; nė vienas negalime praeiti pro šalį abejingas, nes visi esame paliesti nuodėmės ir už kiekvieną iš mūsų buvo išlietas Viešpaties kraujas. Kristaus kančios metu sutinkame labai skirtingų žmonių; vienų elgesys tiesiog glumina, o kitų – kelia pasigėrėjimą. Pasekime šiuos žmones, kaip jie elgiasi juos mylinčio ir kenčiančio Jėzaus artumoje.
Artinantis kančios valandai Jėzus meldžiasi Alyvų sode; jis žino, kad jo laukia mirtis ant kryžiaus, jo žmogiškoji prigimtis dreba, todėl jis meldžia dangaus Tėvą: „Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“ (Lk 22, 42). Mirtino sielvarto apimtas Jėzus net krauju prakaituoja; tuo tarpu mokiniai užmiega.
Judas išduoda savo Mokytoją. Nelengva atspėti, kas dėjosi šio apaštalo širdyje, kai jis ryžosi išduoti savo Mokytoją. Galbūt tikėjosi pasipelnyti ir mąstė, kad tas, kuris prikeldavo žmones iš mirties, lengvai išsisuks iš jam gresiančio pavojaus. Už išdavystę Judas gauna trisdešimt sidabrinių. Šie sidabriniai pinigėliai yra simbolis kiekvienos nuodėmės, kai mes Kristų iškeičiame į niekingą naudą ar malonumą.
Sidabriniai pinigėliai yra simbolis kiekvienos nuodėmės, kai mes Kristų iškeičiame į niekingą naudą ar malonumą.
Uolus apaštalas Petras net tris kartus išsigina savo Mokytojo. Pavojaus baimė buvo stipresnė už meilę Jėzui, kuri kančios akivaizdoje egzamino neišlaikė. Mūsų žmogiškoji prigimtis lenkia rinktis saugesnę pusę, kur nėra kančios. Tačiau ištikimiausi Jėzaus mokiniai visuomet turėdavo dvasinių jėgų rinktis Kristų, nors šis pasirinkimas pareikalaudavo eiti kryžiaus keliu.
Kristaus kančios istorijoje labai apgailėtinai atrodo minios žmonės; jie šaukia: „Ant kryžiaus jį!“ Jie reikalauja nukryžiuoti patį didžiausią žmonijos geradarį. Šis vaizdas primena mūsų dienų mitingus Rusijoje, kuriuose palaikomas brolžudiškas karas Ukrainoje. Šis nemąstančios, tik instinktais besivadovaujančios minios vaizdas tesubrandina mumyse pasiryžimą bėgti tolyn nuo tų, kuriems nerūpi tiesa ir teisingumas.
Švč. Mergelė Marija yra pati brangiausia žmonijos atstovė, kuri išlaikė kančios egzaminą; ji nepabėgo nuo kenčiančio Sūnaus. Atrodo, kitaip nė negalėjo būti – juk ji yra motina, mokanti nesavanaudiškai mylėti. Labai panašios į Mariją mūsų motinos, pakeliančios didžiausius išbandymus dėl savo klystančių vaikų, dažnai visiškai nepanašių į Jėzų Kristų.
Labai panašios į Mariją mūsų motinos, pakeliančios didžiausius išbandymus dėl savo klystančių vaikų, dažnai visiškai nepanašių į Jėzų Kristų.
Nazarete Marija priėmė angelo žinią – kvietimą būti Dievo bendradarbe žmonijos gelbėjimo misijoje. Nežinome, ar jai buvo apreikšta, kiek daug pareikalaus jos atsakymas: „Tebūnie man, kaip tu pasakei.“ Tikriausiai ne. Panašiai ir mes, per krikštą pažadėję Dievui savo ištikimybę, ne kartą turime nešti mūsų pečius slegiantį nelengvą kryžių.
Žmogus yra gražus savo dvasia, kai stovi idealų aukštumoje, nors aplinkui rėkia pikta minia, dreba žemė ir aptemsta saulė. Švč. Mergelė Marija tokia buvo ir tokia liko amžiams, kad mes, silpni žmonės, abejonių, sunkumų ir kančios metu galėtume žvelgti ne tik į Jėzų, bet ir į ją – mūsų atstovę po Kristaus kryžiumi.
Viešpatie, padėk mums išmokti tavo kančios pamokas, kad visuomet išsaugotume ištikimybę, kaip ją išsaugojo šalia Jėzaus Motinos po kryžiumi stovėjęs apaštalas Jonas.