2022 m. Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje observatorijos (OIDAC) neseniai paskelbtame tyrime atskleista savicenzūros, labiausiai paplitusios tarp studentų, tikrovė. Šio tyrimo pagrindu sukurtas dokumentinis filmas pradėtas rodyti 2024 m. sausio mėn. Jame studentai, kurie buvo įvardyti tik vardais, prisipažįsta tylėję, kai, jų manymu, turėjo garsiai kalbėti apie savo tikėjimą.
Studentai iš Belgijos, Anglijos, Prancūzijos, Austrijos, Ispanijos, Vengrijos, Vokietijos, Airijos ir Peru (Pietų Amerikos) buvo apklausti apie tai, kiek juos veikia savicenzūra. Jie kilę iš skirtingų konfesijų, tačiau savicenzūros patirtyje rado bendrų sąlyčio taškų. Kartu jie nagrinėjo, ką gali padaryti, kad skatintų „atmosferą, leidžiančią laisvai reikšti mintis”.
Daugelis apklaustųjų teigė, kad cenzūruoja save dėl socialinio pripažinimo. Mary (Marija) iš Šiaurės Airijos atsidūrė klasėje, kurioje dėstė ateistas profesorius, pateikęs „siaubingų teiginių” apie Biblijos Dievą. „Nenorėjau būti paskaitų auditorijoje, kurioje buvo dar 300 žmonių. Jie juokėsi, tai jiems atrodė juokinga, – atviravo ji. – Jaučiausi tarsi aš būčiau prieš pasaulį, man atrodė, kad negaliu pasisakyti”.
Valeria (Valerija) iš Peru užsiėmė savicenzūruoti, kai pradėjo studijuoti universitete. „Prisimenu, kad neslėpiau, bet ir tikrai nebuvau… atvira, – aiškino ji. – Buvau nusiteikusi taip: „Tiesiog nieko nekalbėsiu”.
Daugelis apklaustųjų teigė, kad cenzūruoja save dėl socialinio pripažinimo.
Yusufas (Jusufas) gyvena Vengrijoje, jis gimė Nigerijoje. Vaikinas aiškino, kad auklėjimas Nigerijoje turi įtakos jo savicenzūrai.
„Padėtis… šiaurinėje Nigerijos dalyje šiek tiek pablogėjo, – kalbėjo jis. – Jei įvyksta kas nors, kas gali sukelti kokį nors pasipiktinimą, tuomet krikščionims paprastai tenka baimintis dėl savo gyvybės.”
Markusas (Markusas) iš Vienos aiškino: „Man pasirodė, kad [krikščionybė] yra svarbi tema visuomenėje. Universitete tai svarbi tema, bet apie ją labai sunku kalbėti.”
Ispanijoje Mafe (Mafė) buvo vienintelė studentė, išreiškusi nuomonę prieš abortus, kai vienas iš jos dėstytojų šią temą iškėlė per vieną užsiėmimų.
„[Profesorius] bandė užmegzti pokalbį… Tačiau jis virto išpuoliu, – atskleidė ji. – Po to pokalbio, kadangi buvau vienintelė taip mananti, sulaukiau grasinimo nužudyti. [Kursiokas] man pasakė: Aš žinau, kokiu metro važiuoji kiekvieną dieną, todėl būk atsargi”.
Po to merginą mėnesį namo turėjo lydėti policijos pareigūnai. „Jie visada versdavo mane jaustis labai blogai, nes dalinuosi savo įsitikinimais ar gyvenimo būdu, – pasakojo mergina. – Laikui bėgant išmokau tiesiog būti labai atsargi, ką ketinu sakyti.”
Mary (Marija) vadovavo savo universiteto už gyvybę pasisakančios draugijos socialinei žiniasklaidai. Ji nuolat sulaukdavo grasinimų mirtimi ir piktų komentarų iš vartotojų su vaizdingais aprašymais, kaip jie jai pakenks. „Aš mielai dalijuosi savo įsitikinimais, bet jei dėl to kyla tokie asmeniniai išpuoliai… Labai sunku susidurti su tuo, vaikštant po universiteto miestelį [su] žmonėmis, žinančiais, kas tu esi”, – sakė ji.
Valeria (Valerija) mano, kad toks elgesys tam tikru mastu buvo normalizuotas. „Manau, kad [šie dalykai] nelaikomi agresija”.
Sixtine (Sikstina) iš Prancūzijos pasakojo, kad kartą turėjo kambario draugę ateistę. Pasibaigus jų bendriems metams, kambariokė pasakė, kad krikščionys visai ne tokie, kaip ji iš pradžių manė.
„Manau, kad [mano kambariokė] manė, jog mes tikrai esame kraštutiniai su savo idėjomis, [ir] politinėmis idėjomis, viskuo, – dalinosi ji. – Gyvendama su manimi … ji suprato, kad taip visai nėra”.
Sara iš Vokietijos manė, kad krikščionys bus nuobodūs. „Niekada nemaniau, kad Jį priimsiu ir pamilsiu!” Dabar, būdama Jėzaus sekėja, ji myli savo tikėjimą ir dalijasi apie tai su kitais: „Aš [patyriau] labai gerų patirčių, kai išdrįsau tiesiog kalbėti garsiai, – aiškino ji, – o tai visiškai kitoks požiūris, nei dabar kai kuriose srityse pasaulyje.”
Tačiau studentai pripažino, kad krikščionys taip pat gali neteisingai smerkti ir teisti kitus.
„Turime sugebėti įvardyti situacijas ar pastebėti žmones, kurie, mūsų manymu, kartais naudojasi krikščionybe, kad galėtų būti pastebėti, – teigė Jusufas. – Jie gali netinkamai atstovauti tam, ką atstovaujame mes”.
Mary paaiškino: „Jungtinėje Karalystėje gatvėse galima pamatyti žmonių, kurie laiko plakatus su užrašais ,Jei neseksite mumis, pateksite į pragarą’, o tai, mano manymu, niekam nėra naudinga.”
„Tegul tai lieka tarp jūsų ir Dievo”, – ragina ji.
Daugelis studentų aiškino jautęsi taip, tarsi jų tikėjimas turėtų būti kažkas, apie ką kalbama tik privačiose sferose.
Kelerius pirmuosius metus po to, kai atvyko į Vengriją, Yusufui buvo sunku. „… Maniau, kad kažkur egzistuoja nerašytas įstatymas, pagal kurį žmonės jaučiasi taip: „Jei tikite, tai tegul tai lieka tarp jūsų ir jūsų Dievo, o mus palikite nuošalyje, – sakė jis. – Jaučiau, kad Europoje visi skelbia žinią, jog religija yra individualus dalykas”, – teigė jis.
