Šventoji Dvasia yra krikščioniškosios maldos subjektas ir objektas. Ji yra ta, kuri dovanoja maldą, ir ta, kuriai malda yra dovanojama. Meldžiamės, kad gautume Šventąją Dvasią, ir gauname Šventąją Dvasią, kad galėtume iš tiesų melstis, – kaip Dievo vaikai, o ne kaip vergai, trečiadienio katechezėje pažymėjo Pranciškus.
Lapkričio 6 dienos bendrojoje audiencijoje jis tęsė katechezių ciklą apie Šventąją Dvasią ir būdus, kuriais ji ateina į mūsų gyvenimą. Ankstesnėse katechezėse popiežius kalbėjo apie Šventosios Dvasios veikimą per Šventojo Rašto žodžius ir sakramentus, o šioje katechezėje – apie Dvasios pašventinamąjį veikimą maldoje.
Kad gautume Šventąją Dvasią, turime melstis. Šiuo klausimu Evangelijoje Jėzaus žodžiai yra labai aiškūs: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo (Lk 11, 13).“ Naujajame Testamente skaitome, kad Šventoji Dvasia visada nužengia maldos metu. Ji nusileido ant Jėzaus, kai jis krikštijosi Jordano upėje, ir „meldėsi“ (žr. Lk 3, 21). Per Sekmines Dvasia nusileido ant mokinių, kai jie „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14).
Tai vienintelė „galia“, kurią turime Dievo Dvasios atžvilgiu. Ant Karmelio kalno netikri Baalo pranašai stengėsi šokiais ir šėlu prisišaukti ugnį iš dangaus ant savo aukų, bet nieko neįvyko. O Elijas meldėsi ir ugnis nužengė žemyn bei sudegino deginamąją auką (žr. 1 Kar 18, 20–38).
Bažnyčia ištikimai seka šiuo pavyzdžiu: kai ji kreipiasi į Šventąją Dvasią, jos lūpose visada skamba maldavimas „Ateik!“ Ypač per Mišias, kad ji nusileistų kaip ryto rasa ir pašventintų duoną bei vyną eucharistinei aukai.
Tačiau, pasak Pranciškaus, yra ir kitas aspektas, kuris mums yra svarbiausias ir labiausiai padrąsinantis: Šventoji Dvasia dovanoja mums tikrąją maldą, išmoko iš tiesų melstis.
Popiežius citavo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams eilutes, kurios bendrosios audiencijos pradžioje buvo perskaitytos įvairiomis kalbomis:
„O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą (Rom 8, 26–27).“
Tiesa, kad mes nemokame melstis. Pranciškus priminė seną lotynišką posakį, sudarytą iš trijų to paties žodžio formų: mali, mala, male petimus. Šį posakį verta įsiminti, nes jame telpa visa knyga. Mes, būdami blogi – mali – prašome klaidingų dalykų – mala – ir klaidingu būdu – male.
„Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta“, – sako Jėzus (Mt 6, 33). O mes visų pirma linkstame ieškoti „visa kita“ – savo interesų, ir visai pamirštame prašyti Dievo karalystės.
Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui, tačiau tuo neapsiriboja, padaro kai ką daugiau: patvirtina, paliudija, kad esame Dievo vaikai ir įdeda į mūsų lūpas šauksmą „Aba, Tėve!“ (žr. Rom 8, 15; Gal 4, 6).
Krikščioniškoji malda nėra pokalbis telefonu, kur prie vieno ragelio – žmogus, o prie kito – Dievas. Tai Dievas, besimeldžiantis mumyse. Mes meldžiamės Dievui per Dievą.
Šventoji Dvasia dovanoja mums tikrąją maldą, išmoko iš tiesų melstis.
Būtent maldoje Šventoji Dvasia atsiskleidžia kaip Parakletos – gynėja ir užtarėja. Ji ne kaltina mus Tėvui, bet gina mus. Taip, ji gina mus ir parodo mums, kad esame nusidėjėliai (žr. Jn 16, 8), tačiau tam, kad paragautume Tėvo gailestingumo džiaugsmo, o ne tam, kad sunaikintų mus nevaisingu kaltės jausmu. Net kai mūsų širdis dėl ko nors priekaištauja, ji primena mums, kad „Dievas yra didesnis už mūsų širdį“ (1 Jn 3, 20).
Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmes. Visi esame nusidėjėliai ir, gal būt, kai kas giliai susikrimtęs dėl padaryto blogio bijo Dievo bausmės, bijo daug ko, nebeturi ramybės. Todėl reikia šauktis Šventosios Dvasios, kuri pamoko, kaip prašyti atleidimo. Dievas visuomet atleidžia, – tęsė Pranciškus. „Mums nebaigus prašyti atleidimo jis jau atleido. Jis visuomet atleidžia, jis visuomet yra šalia mūsų, kad atleistų. Dievas visuomet atleidžia“.
Šventoji Dvasia užtaria mus ir taip pat moko mus užtarti savo brolius ir seseris, moko mus užtarimo maldos. Ši malda ypač patinka Dievui, nes yra pati neatlygintiniausia ir nesavanaudiškiausia.
Kai kiekvienas meldžiasi už visus, tuo pat metu visi meldžiasi už kiekvieną. Taip malda padauginama, yra pastebėjęs šv. Ambraziejus (Apie Kainą ir Abelį, I, 39). Štai būtinas ir vertingas uždavinys Bažnyčiai, ypač pasirengimo Jubiliejui laikotarpiu, toks brangus ir reikalingas: prisidėti prie Šventosios Dvasios – mūsų gynėjos ir užtarėjos, Parakletos, kuri „užtaria visus mus pagal Dievo norą“.
„Šventoji Dvasia tepadeda melstis – mums to labai reikia!“ – užbaigė katechezę apie maldą į Šventąją Dvasią ir Šventosios Dvasios maldą mumyse.
