Kasdien į Kretingos pranciškonų vienuolyne nuo 1994-ųjų veikiančią labdaros valgyklą, kurios esmę labai tiksliai ir apibūdina jos pavadinimas „Rūpestėliai“, pavalgyti susirenka būrys alkstančių žmonių. Valgykla buvo įkurta brolių pranciškonų iniciatyva ir veikia ligi šiol savanorių ir geradarių pastangomis.
Darbo dieną pradeda 5 val. ryto
Ypač daug pastangų, nepriklausomybės pradžioje įkuriant labdaros valgyklą po vienuolyno stogu, įdėjo tuometinis parapijos klebonas brolis Antanas Grabnickas.
Per daugiau kaip tris dešimtmečius „Rūpestėliai“ atlaikė sudėtingas krizes, nepriteklius ir pandemiją. Nuo įkūrimo pradžios ir daugiau kaip du dešimtmečius varguoliais rūpindavosi – virė sriubą, važiuodavo pas ūkininkus prašyti produktų – šviesaus atminimo šeimininkė savanorė Apolonija Bernotienė. Už jos pastangas ir ilgametį triūsą jai buvo skirta nominacija „Lietuvos garbė“.
A. Bernotienei prieš 7-erius metus iškeliavus amžinybėn, šį darbą iš jos perėmė kita savanorė Vita Petrauskaitė, kuriai šiandieną 83-ji. Jai taip pat savanoriškai talkina Danutė Mikulskienė. Abi moterys kasdien pamaitina apie 30 maisto parsinešti ateinančių žmonių, – šie karštos sriubos ir maisto lauknešėlių dar parneša kitiems šeimynykščiams ar pažįstamiems.
Šeimininkės Vitos darbo diena prasideda 5 val. ryto: kai miestas dar miega, ji pirmoji atskuba į labdaros valgyklą ir užkaičia didžiulį, apie 50–60 l tūrio, katilą ir imasi pjaustyti mėsą bei prieskonines daržoves – svogūnus, česnakus. Kiek vėliau į darbą kimba ir Danutė – nuskuta bulves ir morkas. Apie 8 val. ryto soti sriuba jau sušutinta. Tuomet moterys raiko duoną ir pakuoja atskirus lauknešėlius sauso maisto, gauto iš Maisto banko.
Maisto parūpina gausiai
„Kartais iš Maisto banko gauname ir kiaušinių, išverdu ir po 2–3 kiekvienam įdedu“, – pasakojo Vita. Iš trilitrinių stiklainių dar įdeda pačių rudenį užkonservuotų agurkų, burokėlių. Šeimininkės iš anksto užsišaldo ir žalumynų, kuriais visą žiemą pagardina sriubą.
Maisto produktų, ypač – daržovių, tikino V. Petrauskaitė, parūpina ir ūkininkai. „Žmonės – dosnūs, patys ir atveža tai maišą bulvių, tai burokėlių, morkų. Kartais ir kokią paskerstos kiaulės pusgalvę ar lašinių atveža. O šiaip pusgalvių mums parūpindavo prekybos centras „Norfa“, kai šis užsidarys remontui, teks išsiversti be jų. Pusgalvę dedu į puodą – nėra kam sukapoti, po to išvirusią nukaulinėju, sriuba – ir skalsesnė, ir sotesnė būna“, – kalbėjo uolioji šeimininkė.
Jos žodžiais, kretingiškiai gausiai prineša uogienių, ypač – Pranciškonų gimnazijos mokiniai, seserys pranciškonės anądien net keliolika stiklainių parūpino. Būna, kad kretingiškiai atveža ir naminių sulčių. „Dabar turime visko. O buvo laikai, kai sriubą reikėjo, kaip sakome, iš kirvio virti“, – vaizdingai palygino šeimininkė.
Pirmiausia palaimina maistą
Anksčiau labdaros valgykloje gyvuodavo nusistovėjusi tvarka: 10 val. varguoliai sueidavo į patalpą, prie stalų jų jau laukdavo į dubenis supilstyta garuojanti sriuba, paraikyta duonos. Išvien su šeimininke Apolinija valgytojai sukalbėdavo padėkos maldą ir tik tuomet įnikdavo į pietus.
Tačiau pandemija tvarką pakoregavo: buvo pradėta maistą pilstyti į vienkartinius indus ir išvežioti po namus.
Dabar pasiimti maisto varguoliai ateina patys, išsineša, kad pavalgytų namie. Pagal šį jau nusistovėjusį įprotį, prieš 10 val. valgytojų eilė nutįsta vidiniame vienuolyno kieme: virėjos pirmiausia surenka jų atsineštą tarą. Jei nešvari, išplauna ir išdezinfekuoja, ir tik tuomet pripildo sriubos.
Gavę karšto maisto ir lauknešėlį, žmonės išsiskirsto kas sau, ilgėliau užsibūti jiems čia nesinori. Penktadieniais įdedama maisto ir visam savaitgaliui. „Kas rytą ateina brolis Paulius Vaineikis, palaimina maistą, kartu su juo sukalbame padėkos maldą už visus geradarius, valgytojus, neužmirštame ir kenčiančių Ukrainos žmonių“, – sakė šeimininkė Vita.
Davė pažadą savo pirmtakei
V. Petrauskaitės darbo diena valgykloje, kol susitvarko – išplauna puodus, nuvalo stalus, grindis, išskalbia rankšluosčius, šluostes, – pasibaigia apie 14.30 val. Jei reikia priimti maistą iš Maisto banko – gerokai vėliau.
Savanorė pasidžiaugė, kad talkinti dabar jau ateina ir mokiniai, o dvi praėjusias vasaras buvo atvykusios jaunos merginos savanorės iš Ispanijos – šios padėdavo ir bulves nuskusti, ir patalpas susitvarkyti.
Paklausta, kodėl gi, būdama garbaus amžiaus, ėmėsi tokios atsakingos savanorystės naštos, V. Petrauskaitė atsakė: „Esu vieniša – neturiu nei vyro, nei vaikų. Šis darbas man suteikia gyvenimo prasmės, atrodo, kad savo varguoliams tikrai esu reikalinga – gražiuoju sutariam, Vitele mane vadina. O kol judu, tol esu gyva.“
Ji ir anksčiau talkindavo A. Bernotienei. Kai ši pasiligojo ir, gulėdama ligos patale paprašė neapleisti jos vargdienių, nė nesusimąsčiusi pasižadėjo. O kai tą pačią naktį Olytė iškeliavo pas Viešpatį, pažadą ėmėsi tesėti.
Principas – pamaitinti alkstantį
Labdaros organizacijai „Rūpestėliai“ vadovaujanti Akvilė Virbalienė sakė, kad šiuo metu labdaros valgytojų sąraše yra apie 50. Vasarą, prasidėjus sezoniniams darbams, šis skaičius sumažėja kone perpus, nes dalis žmonių įsidarbina pas ūkininkus. „Neprašome jokių pažymų iš Socialinės paramos skyriaus. Mūsų principas – pamaitinti žmogų: jei atėjo, vadinasi, alksta ir reikia padėti“, – akcentavo A. Virbalienė.
Paklausta, koks gi yra vyraujantis šiandieninio labdaros valgyklos lankytojo paveikslas, A. Virbalienė kalbėjo: „Tai – labiau vyresnio amžiaus žmonės. Posovietinės kartos, negebėjusios ar nenorėjusios prisitaikyti prie laikmečio pokyčių. Tokių yra maždaug pusė. O kita dalis – pasiligoję žmonės, pašalpų ar pensijų jiems reikia vaistams, o nemokamas maistas – finansinė paspirtis jų kasdienybėje.“
A. Virbalienė pastebėjo: Savivaldybei įvedus tvarką po visą rajoną viešuoju transportu važinėti nemokamai, į valgyklą atvyksta žmonių net ir iš Salantų.
V. Petrauskaitė papildė, kad tomis dienomis, kai gauna pašalpas, valgytojų sumažėja, o paskui vėl jų skaičius nusistovi. „Visus pažįstame. Žinome gyvenimo istorijas. Valgytojai gana greitai keičiasi: žiūrėk, jau to nebėra, tas iškeliavo anapus, į jų vietą stoja nauji“, – sakė ji.
Savivaldybė labdaros organizacijai „Rūpestėliai“ kasmet skiria po 6 tūkst. Eur. Už šiuos pinigus, A. Virbalienės žodžiais, sumokama broliams už komunalines paslaugas, taip pat – Maisto bankui už produktų sandėliavimą ir netinkamų utilizavimą.
Broliai pranciškonai abi savanores paremia aukomis iš labdaros valgyklai suaukotų žmonių lėšų.
