Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos rektorius kunigas dr. Gediminas Jankūnas padėkos šv. Mišiomis pažymėjo savo kunigystės 20 metų. Kleboną sveikino parapijiečiai ir ansamblio „Vešeta“, kuriame groja ir kunigas, muzikantai. Šiais metais dvasininkas minės dar vieną jubiliejų – lapkričio 23-iąją G. Jankūnui sukaks 45 metai.
Krekenavos baziliko rektorius dr. Gediminas Jankūnas naujienų portalui „Jūsų Panevėžys” nuoširdžiai pasakojo, kokie buvo tie dvidešimt kunigystės metų.
– Prisiminkite prieš 20 metų vykusį įšventinimą į kunigus. Kur tai buvo ir kas įšventino?
– 2003 m. rugpjūčio 23 dieną, tarp kitko Juodojo kaspino dieną, Kristaus Karaliaus Katedroje įšventino tuometis vyskupas Jonas Kauneckas. Buvau antrasis kunigas, kurį įšventino J. Kauneckas. Pirmasis – kovo 1 dieną įšventintas dabartinis Katedros klebonas Kęstutis Palepšys.
– Jūs iškart po studijų tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje buvote įšventintas?
– 1997 m. įstojau į tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją bei Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą, bet po poros metų studijų vyskupas Juozas Preikšas (1926–2018) tolimesnėms studijoms išsiuntė į JAV Čikagos arkivyskupijos Mundelein seminariją- universitetą. Kai grįžau 2003 metais baigęs bakalauro ir magistro studijas, buvau įšventintas į kunigus.
– Įšventinimas vyko šeštadienį, rugpjūčio 23-iąją – Juodojo kaspino dieną. Nesulaukėte priekaištų?
– Prieš šventinimą kanauninkas, tuometis Švč. Trejybės rektorato rektorius Bronius Antanaitis ėjo pas vyskupą ir aiškino, kad kaip čia bus, jei per Juodojo kaspino dieną kunigą ateityje sveikins įšventinimo dienos proga, o aplinkui juodi kaspinai ir dovanojamos baltos ir raudonos gėlės. Tuomet kanauninkui pasakiau, kad nėra ko pergyventi – juodi kaspinai plazdės lauke, o viduje, bažnyčioje, galės būti raudonos ir baltos rožės. Kaip dabar aišku, sveikinimai nė kiek nemaišo ir visai dera. Kitą dieną po šventinimo, rugpjūčio 24-ąją, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vyko primicijos – pirmos iškilmingai laikomos Mišios ir suteiktas palaiminimas.
– Koks kelias buvo toliau, po įšventinimo?
– Po šventimų porą mėnesių buvau vaduojantis kunigas, o vėliau paskirtas Kupiškio Kristaus Dangun Žengimo parapijos vikaru ir Panevėžio vyskupijos Jaunimo centro kapelionu. 2005 metais grįžau į Čikagą tolesnėms teologijos studijoms, kurias baigiau įgydamas teologijos licenciato laipsnį. Po metų grįžęs į Lietuvą buvau paskirtas Daugailių šv. Antano Paduviečio parapijos administratoriumi, vėliau – Vajasiškio šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijos administratoriumi. 2009 metais vėl išvykau į Čikagą ir 2010 m. apsigyniau teologijos mokslų daktaro disertaciją tema „Įveikiant reliatyvizmo diktatūrą“. Beje, 2011 m. disertacijos pagrindu Alba House leidykla Niujorke išleido knygą „The Dictatorship of Relativism: Pope Benedict XVI‘s Response“.
– Tai sugrįžęs iškart buvote paskirtas darbuotis Krekenavoje?
– Ne iškart į Krekenavą. Sugrįžęs į Lietuvą buvau paskirtas Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko vikaru pastoracijai, taipogi pradėjau dėstyti Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Į Krekenavą atvykau 2011 m. rugsėjo 15 d., kuomet buvau paskirtas parapijos klebonu ir naujai paskelbtos bazilikos rektoriumi. Kartu tapau ir Vadaktėlių šv. Jono Nepomuko bei Upytės šv. Karolio Boromiejaus parapijų administratoriumi.
– Krekenavos bazilikos rektorius esate jau dvyliktus metus. Ar yra terminas, kiek gali kunigas dirbti toje pačioje parapijoje ir kodėl kunigai keliami iš vienos vietos į kitą?
– Tokia bendra taisyklė, kad vienoje parapijoje kunigas išbūna iki septynerių metų. Tačiau tos taisyklės nebūtinai laikomasi. Tai yra vyskupo sprendimas, kaip pasielgti. Vyskupas mato, kada ir kodėl reikia kunigą perkelti į kitą vietą. Kadangi Krekenavos bazilika turėjo nemenką remontą, be to, dar vyko ir paveikslo restauravimo darbai, todėl, manau, kad tie terminai prasitęsė. Tačiau ateityje turėtų būti pasikeitimų. Tai sveikas dalykas ir man pačiam, ir parapijai. Kunigui negalima įsipatoginti, kad nesusidarytų aplink kunigą komfortabilus žmonių ratas. Nors tarnystė gera, patogi – nebelieka erdvės augimui, Dievo veikimui, netikėtumams. Apsipranti su tuo, ką matai, ką darai. Reikia naujo žvilgsnio ir pasikeitimų, norint praturtinti bendruomenę ir patį save.
– Dėkoju.
