Daugelis išgyvena didžiulį vienišumą, gyvena priverstinėje izoliacijoje, kuri neigiamai veikia jų nuotaiką ir sveikatą.
Italijoje Šv. Egidijaus bendruomenės atliktas tyrimas rodo ypač sudėtingus atvejus senelių ir slaugos namuose. Daugelis išgyvena didžiulį vienišumą, gyvena priverstinėje izoliacijoje, kuri nepataisomai, neigiamai veikia jų nuotaiką ir sveikatą. Labai skaudu klausytis šių istorijų, sako Roberto Bortone.
Kai kurie per koronaviruso pandemiją nenukentėjo, tačiau jau metus nežino, ką reiškia apsikabinti su artimaisiais. Tie laimingieji, kurie neužsikrėtė, turi galimybę kelis kartus per savaitę persimesti keliais žodžiais su savo vaikais ar anūkais, ir dar yra tokių, kurie į juos gali pažvelgti iš tolo per ekraną – atstumas, kuris iš ilgesio didina nerimą ir sukelia liūdesį.
Italijoje veikiančios Šv. Egidijaus bendruomenės nariai atliko tyrimą, kurio metu kalbėjosi su senukais, gyvenančiais 237 įstaigose, veikiančiose vienuolikoje Italijos miestų dešimtyje regionų. Parengta ataskaita, kurios rezultatai rodo, jog 64% tyrime dalyvavusių struktūrų neleidžia jokių apsilankymų ir susitikimų su jose gyvenančiais asmenimis ir tik 15% leidžia lankytis giminaičiams, draugams ir savanoriams. Vadinamasis apsikabinimų kambarys per šiuos pandemijos metus Italijoje įrengtas mažiau nei 20% tyrime dalyvavusių įstaigų, mažiau nei pusėje įstaigų suteikiama vaizdo skambučių paslauga. 61,18% įstaigų draudžiamas bet koks išėjimas, net jei reikia atlikti medicininius tyrimus. Religinių patarnavimų pasigendama 65% Italijoje įsteigtų senelių namuose ir globos įstaigose.
Tai tikros istorijos, ne skaičiai. Duomenys, surinkti šio tyrimo metu, rodo, kad seneliai gyvena raudonojoje – Italijoje maksimaliai apribotoje zonoje, nors tuo tarpu šioje šalyje įsigaliojo geltonoji zona, kuri simbolizuoja priešpaskutinę stadiją prieš visišką pandeminių ribojimų atlaisvinimą. Nerimą kelia daugelio senukų situacija, kurie yra visiškai vieni, su niekuo nesusitinka, negali nuvykti pas gydytojus, atlikti reikalingų tyrimų, nepaisant to, kad jau yra paskiepyti ar kad galėtų laikytis apsaugos priemonių. Tai nėra skaičiai, duomenys, tai tikri žmonių gyvenimai, veidai, tai tūkstančiai senukų, uždarytų tose įstaigose.
Situaciją sunkiai išgyvena ir toli nuo tėvų ar senelių gyvenantys šeimos nariai. Šv. Egidijaus bendruomenė kalba apie neteisingą izoliaciją, kurią priversti išgyventi seneliai, nes jei šiuo metu visi kiti Italijos gyventojų sluoksniai išgyvena palaipsnį ribojimų mažinimą, nepaisant konkrečių nuorodų, senelių globos ir slaugos institucijos nesiėmė jokių priemonių, kurios leistų institucijoms saugiai atverti duris.
Pasak Šv. Egidijaus bendruomenės atstovų, būtina atsižvelgti į slaugos ar senelių namų gyventojų sudėtingą situaciją, kai jie negali palaikyti jokių ryšių su artimaisiais ir imtis įvairių saugojimosi priemonių, kurios palengvintų susitikimų organizavimą – testai, kaukės, susitikimus galima būtų organizuoti įvairiose erdvėse tiek viduje, tiek išorėje. Svečių lankymas, jei ir leidžiamas, trunka labai trumpai, be to, lankymo valandos dažnai būna numatomos ryte, kai dirbantiems žmonėms neįmanoma prisiderinti. Tad Šv. Egidijaus bendruomenė ragina nuodugniai apsvarstyti slaugos sistemą, kad tai būtų ne tik galimybė gyventi slaugos namuose, bet būtų suteikiama ir galimybė nuolat lankyti senelius jų namuose, teikti medicinines paslaugas telefonu ir pan.
Tyrime surinkti pasakojimai pilni skausmo – tai istorijos, kai per šiuos metus apleisti seneliai nustojo valgyti, prarado motyvaciją gyventi, nes negalėjo su artimaisiais pasikalbėti nei telefonu, nei gyvai, nei per video skambutį. Šv. Egidijaus bendruomenė nori atkreipti dėmesį į šią skaudžią apleistumo situaciją ir problemas, su kuriomis susiduria pažeidžiamiausieji, kad slaugos ir senelių namai taptų saugiais, o ne atskirties namais.
