Didžiojo penktadienio tradicija jau tapusį Kryžiaus kelią Koliziejuje šiemet lydėjo kontroversijos.
Mat 13-osios stoties „Jėzus miršta ant kryžiaus” meditaciją parašė ukrainiečių ir rusų šeimos, o kryžių nešė moterys iš šių šeimų. Tačiau per Via Crucis ceremoniją dėl Ukrainos protestų meditacija nebuvo perskaityta.
Vietoj jos skaitovas sakė: „Mirties akivaizdoje tyla iškalbingesnė už žodžius. Todėl sustokime maldingoje tyloje ir kiekvienas savo širdyje melskimės už taiką pasaulyje.”
Tylos metu kryžių tvirtai laikė dvi draugės: Irina iš Ukrainos ir Albina iš Rusijos. Moterys, kartu dirbančios Romos universitetinėje ligoninėje „Campus Bio-Medico”, laikydamos kryžių su ašaromis akyse žiūrėjo viena į kitą.
Neperskaitytame meditacijos tekste buvo kalbama apie karo siaubą, neminint Ukrainos vardo.
Jame sakoma: „Mirtis visur. Gyvenimas, atrodo, praranda savo vertę. Viskas pasikeitė per kelias sekundes. Mūsų gyvenimas, mūsų dienos, nerūpestingas žiemos sniegas, vaikų vedimas į mokyklą, darbas, apkabinimai, draugystės… Viskas. Viskas staiga prarado prasmę ir vertę.”
„Kur esi, Viešpatie? Kur tu pasislėpei? Mes norime, kad mūsų gyvenimas grįžtų atgal toks, koks buvo anksčiau. Kodėl visa tai? Ką blogo padarėme? Kodėl mus apleidai? Kodėl apleidai mūsų žmones? Kodėl išardytos mūsų šeimos? Kodėl mes nebeturime noro svajoti ir gyventi toliau? Kodėl mano žemė tapo tamsi kaip Golgota?”
„Mes nebeturime ašarų. Pyktis užleido vietą rezignacijai. Žinome, kad Tu mus myli, Viešpatie, bet šios meilės nejaučiame ir tai varo mus į neviltį. Atsibudę ryte kelias akimirkas jaučiamės laimingi, bet paskui staiga pagalvojame, kaip sunku bus su visu tuo susitaikyti.”
„Viešpatie, kur tu esi? Kalbėk mums mirties ir susiskaldymo tyloje, išmokyk mus būti taikdariais, broliais ir seserimis, ir atstatyk tai, ką bombos bandė sugriauti.”
Ukrainos žiniasklaidos priemonės boikotavo renginio transliaciją.
