Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Vaidotas A. Vaičaitis paskelbė komentarą dėl Stambulo konvencijos ir Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 14 d. išvados „Dėl Stambulo konvencijos nuostatų suderinamumo su Konstitucija“.
Primename, kad dr. V. A. Vaičaičio pagrindinės mokslinių interesų, tyrimų ir ekspertinės sritys yra Lietuvos konstitucinė teisė, konstitucionalizmo istorija, lyginamoji konstitucinė teisė, teisės filosofija, teisės istorija. Todėl manome, kad šio konstitucinė teisės eksperto mintys, kuriomis jis sutiko pasidalinti ir su mūsų skaitytojais, atsakydamas į redakcijos klausimus, yra svarbios ne tik teisės specialistams.
Kokia yra KT nutarties dėl Stambulo konvencijos teisinė galia?
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 4 dalį, galutinį sprendimą dėl tokios Konstitucinio Teismo išvados turi priimti Seimas. Kitaip tariant, Seimui ši išvada yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, panašiai, kaip specialistų ekspertinė nuomonė. Taigi, pagal Konstitucijos 138 straipsnį, tik ratifikavus šią Konvenciją Seime, ji taptų Lietuvos teisinės sistemos dalimi ir galėtų būti tiesiogiai taikoma Lietuvos teismuose.
Jei pažvelgtume į patį Stambulo konvencijos tekstą, didžiausia painiava kyla dėl terminologijos. Ji kyla ir verčiant šį tekstą, pavyzdžiui, į lietuvių kalbą. Atsiranda skirtis tarp biologinės ir socialinės lyties, kas suponuoja ideologines nuostatas. Ar tokiame kontekste KT neįsipainiojo į sociolingvistinę problematiką?
Taip, visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisės norminis aktas, kokiu pretenduoja būti Stambulo konvencija, neturėtų būti nei politinės ideologijos traktatas, nei juo labiau mokslinių tyrimų rezultatų publikacija. Tačiau Stambulo konvencijoje yra nemažai sociologinio bei pasaulėžiūrinio (ideologinio) pobūdžio teiginių, kurie nėra būdingi teisės aktui.
Pavyzdžiui, Konvencijos preambulėje teigiama, kad „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška“; taip pat, kad „smurtas prieš moteris yra vienas iš esminių socialinių mechanizmų, dėl kurių moterys prieš savo valią atsiduria priklausomoje padėtyje vyrų atžvilgiu“.
Tokie teiginiai remiasi tam tikra išankstine pasaulėžiūrine prielaida apie vyrų ir moterų antagonizmą, panašiai, kaip marksistinė ar lenininė ideologija rėmėsi darbdavių ir darbininkų klasių antagonistinės kovos ideologija. Be abejo, šitokia mokslinė pasaulėžiūrinė prieiga (kaip ir jai priešingos) gali egzistuoti demokratinėje visuomenėje, tačiau demokratinėje valstybėje jokie pasaulėžiūrinės ideologijos postulatai negali pretenduoti būti įtvirtinami teisės aktais, kurių pirminis uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius ar valstybės institucijų kompetencijas.
Be to, šioje Konvencijoje galima rasti ir tokių teiginių, kad „mergaitės dažnai susiduria su […] nusikaltimais, prisidengus vadinamąja „garbė“ ar lyties organų žalojimu“. Tokie teiginiai sunkiai gali būti pripažįstami, kaip Europos kultūrinio paveldo pavyzdys, kokiu pretenduoja būti šis dokumentas, nes būdingi kitoms kultūroms. Pagaliau, Konvencijoje vartojami tokie sociologinio pobūdžio terminai, kaip „prietarai“, „papročiai“, „stereotipai“, „lyčių stereotipiniai vaidmenys“, „vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja“ ir kt., jau nekalbant apie Konvencijoje vartojamą „gender“ terminą, kuris taip pat yra tam tikras ideologinis konstruktas, neegzistuojantis socialinėje tikrovėje.
Tuomet kaip vertinti tą aplinkybę, kad KT interpretavo šį tarptautinį teisės aktą mūsų Konstitucijos kontekste?
Mano paminėtieji pastarieji teiginiai ir terminai labiau tinka sociologiniams kultūriniams moksliniams tyrimams, o ne teisės norminiam aktui, todėl teismams būtų sudėtinga įgyvendinti šiuos teiginius arba vykdyti tokių teiginių ir teisinių konstruktų teisminę kontrolę. Konstitucinis Teismas šiuo atveju turėjo galimybę atsisakyti vykdyti šio dokumento konstitucinę priežiūrą.
KT savo išvadoje daug rėmėsi kitų šalių KT nutartimis dėl Stambulo konvencijos. Ar toks metodas dera su Lietuvos Konstitucijos dvasia?
Mano manymu, Konstitucinio teismo pasirinktas argumentavimo būdas šioje išvadoje buvo netinkamas, nes jis didesnį dėmesį čia skyrė Europos Sąjungos, tarptautinių sutarčių, įvairių rekomendacinių dokumentų ir užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimų aptarimui nei pačios Konvencijos nuostatų analizei. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jos nuostatos konstitucinės priežiūros byloje negali būti aiškinamos, remiantis tarptautine teise, užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimais ar Europos komisijos „Demokratija per teisę“ išvadomis apie Stambulo konvencija, nes Konstitucinio Teismo išvada nėra mokslinė publikacija.
Tuo tarpu Lietuvos Konstitucinis Teismas savo išvadoje nemaža dalimi rėmėsi minėtos komisijos nuomonėse išsakytais teiginiais, skirtais Armėnijai ir Moldovos Konstituciniam Teismui. Tačiau taip negali būti, nes Lietuvos Konstitucijos oficialiame aiškinime rėmimasis minėtomis nuomonėmis (netgi, jei jos būtų skirtos Lietuvos atvejui) – pažeistų Konstitucijos viršenybės principą.
Gaila, bet Konstitucinio Teismo teiginiai, susiję su Konvencijos teiginių analize Lietuvos Respublikos Konstitucijos kontekste sudaro mažesnę šios išvados dalį. Be to, netgi ir tuo atveju, kai jis apie tai pasisakė, kartais tai darė netinkamai. Pavyzdžiui, vienoje vietoje Konstitucinis Teismas pasisakė apie „tam tikroje visuomenės dalyje vyraujantį supratimą apie tai, ką galėtų reikšti sąvoka „lytis socialiniu aspektu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nėra kompetentingas vertinti ir analizuoti apie visuomenėje ar jos dalyje vyraujančias žmogaus ar lyties sampratas. Taigi, iš to, kas pasakyta, matosi, kad Konstitucinio Teismo išvados turinys nėra tinkamas nei turinio, nei formos prasme.
Vis tik kokia būtų žmogaus lyties samprata pagal Lietuvos Konstituciją?
Manau, kad Stambulo konvencijos turinio esmė, į kurią savo išvadoje, visų pirma, turėjo atkreipti dėmesį Konstitucinis Teismas, yra susijusi su šioje Konvencijoje vartojama žmogaus lyties samprata, kuri angliškame Konvencijoje tekste išskaidyta į gender ir sex sąvokas.
Jei gender sąvoka Konvencijoje yra suprantama, kaip „socialiai sukonstruoti vaidmenys“ (angl. socially constructed roles), tai termino sex reikšmė Konvencijoje nėra pateikta ar paaiškinta, nors lietuviškame vertime išversta, kaip „biologinė lytis“ arba „lytis biologiniu aspektu“. Taigi, kadangi Konvencijoje sex ir gender terminai vartojami atskirai, kaip turintys savarankišką ir vienas nuo kito autonomišką turinį, galima daryti išvadą, jog Konvencijoje nebelieka žmogaus vientisos lyties sampratos.
Konstitucinis Teismas nėra kompetentingas vertinti ir analizuoti apie visuomenėje ar jos dalyje vyraujančias žmogaus ar lyties sampratas.
Kitaip tariant, Stambulo konvencija ne tik suskaido žmogaus lyties sampratą į du savarankiškus elementus, kurie neegzistuoja socialinėje tikrovėje, bet ir susiaurina žmogaus lyties sampratą iki jos socialinio ir biologinio „aspekto“. Kitaip tariant, vientisa žmogaus, kaip vyro ar moters, samprata apima ne tik jos biologinį ir socialinį, bet ir psichologinį, dvasinį ir kitus aspektus. Be to, pagal Konvenciją, lyties sampratą suprantant atsietai nuo jos biologinės ir psichologinės prigimties ir aiškinant ją kartu su tokiais Konvencijos terminais, kaip „seksualinė orientacija“ ir „lytinė tapatybė“, galima suponuoti, jog lytis čia suprantama, kaip susijusi su asmens pasirinkimo teise.
Pagaliau, dėl tokios lyties sampratos dviprasmybės nebeaiški Konvencijoje tampa ir „moters“ sąvoka, t.y. neaišku, kieno teises siekia garantuoti ši konvencija: moters prigimtine prasme, ar „moters“, kaip tam tikro „socialinio konstrukto“? Tokie dirbtiniai teisiniai konstruktai sunkiai gali būti suvokiami ne tik eiliniam Konvencijos skaitytojui, bet ir – Konvenciją taikyti turinčioms valstybės institucijoms, o tai diskredituoja ir patį Konvencijos pavadinime suponuojamą jos tikslą – apsaugoti moteris nuo smurto.
Konvencijoje nebelieka žmogaus vientisos lyties sampratos.
Čia taip pat reikia priminti, kad Konstitucinis Teismas šioje išvadoje pritarė ir tam, kad Konvenciją ratifikavus, joje pateikta lyties samprata, turės būti mokoma švietimo įstaigose net ir tuo atveju, jei ji bus nepriimtina tėvams, t.y. prieštaraus tėvų pasaulėžiūriniams įsitikinimams, nors Konstitucija tėvams garantuoja teisę religiškai ir doroviškai auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Taigi, būtent dėl lyties sampratos dviprasmybės ir tikrovėje neegzistuojančių teisinių konstruktų sukūrimo ši Konvencija gali tapti puiki priemonė valdžios galių piktnaudžiavimui žmogaus teisių atžvilgiu. Čia reikia priminti, jog būtent reguliavimo aiškumas ir yra vienas pagrindinių skirtumų, kuo teisė skiriasi nuo kitų socialinių normų.
Visgi, nežiūrint Stambulo konvencijos dviprasmiškumo, galime pasidžiaugti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra pateikta aiški ir nedviprasmiška žmogaus lyties samprata. Štai, Konstitucijos 18 straipsnyje kalbama apie žmogaus prigimtį, o 38 straipsnyje yra įvardijama vyriška ir moteriška žmogaus lytis. Be to, konstitucinė žmogaus, kaip vyro ir moters, samprata apima ne tik biologinį kūną ir galimybę turėti įvairius socialinius vaidmenis visuomenėje (pvz., pilietis ar šeimos narys), bet ir žmogaus psichologinį (per „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės“ įvardijimą Konstitucijoje) bei dvasinį (pvz., Konstitucija mini dvasinius autorių interesus) aspektus. Kitaip tariant, Konstitucijoje minimas žmogus yra vientisas, o ne suskaidytas, asmuo, kaip vyras ar moteris, kuris pasireiškia ne tik per vyro ar moters biologinį kūną, bet ir per jo socialines, psichologines ir dvasines savybes.
Kitaip sakant, pagal Lietuvos Konstituciją, negalima žmogaus sampratos atskirti nuo jo prigimtinės lyties, kaip ir žmogaus lyties sampratos negalima dirbtinai suskaidyti į „biologinę“ ir „socialinę“ lytį bei jas atskirti nuo psichologinės ir dvasinės žmogaus dimensijos.
Dėkojame už pokalbį.
