Vakarų civilizacijos ateitis kelia didelį visuomenės susirūpinimą. Siūlomos įvairios, dažnai net viena kitą paneigiančios strategijos, kaip užtikrinti Vakarams priklausančių valstybių bei visuomenių, tarp kurių ir Lietuvos, tvarumą bei išlikimą. Nepaisant pastaruoju metu vis labiau įsigalinčio individualizmo, yra sutariama, kad visuomenės išlikimui yra būtinas visuomenę vienijantis bendras vardiklis ir tvirtas pamatas. Tokiu pamatu nuo Aristotelio laikų politinėje mintyje ir Katalikų Bažnyčioje yra laikoma bendrojo gėrio samprata.
Apie mūsų liberaliosios demokratijos krizę ir bendrojo gėrio sampratą balandžio 4 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link“ pranešimais dalijosi žymūs ne tik Lietuvos mokslininkai ir ekspertai, bet ir kitose šalyse politinius procesus gerai matantys ir juos įžvalgiai apmąstantys kolegos, o taip pat Europos Parlamento ir LR Seimo nariai iš įvairių politinių partijų.
Konferencijos metu analizuotas liberalizmo ir demokratijos santykis, liberaliosios demokratijos krizė ir jos priežastys, pristatyta bendrojo gėrio demokratijos vizija, apmąstyti jos aspektai Lietuvos ir Lenkijos geopolitiniame kontekste.
Renginį pradėjo J. E. apaštalinio nuncijaus arkivysk. dr. Georg GÄNSWEIN invokacijos žodis, kuriuo dvasininkas konferencijos dalyviams meldė išminties ir noro pažinti tiesą.
Konferencijos dalyvius sveikino Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius Globys, pabrėžęs, kad gyvename tokiu metu, kai krikščioniška civilizacija išgyvena kritinį momentą – arba ji atgims ir suklestės iš naujo, arba išnyks. Mūsų visuomenėje įsigalėjusios įvairios liberalizmo atmainos, naikinančios patį mūsų civilizacijos kūną, kuriame užgimė. Šių iššūkių akivaizdoje krikščionys nėra ir negali būti tik stebėtojai iš šono. 2000 metų krikščioniškos minties lobynas jiems suteikia pagrindą aktualiai kalbėti ir mūsų laikais, įžvelgti procesų gilumines priežastis ir pasiūlyti priemones vėl atgimti mūsų civilizacijai.
Pirmąjį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto profesorius, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedros vedėjas, monografijų „Liberalizmas kaip pilietinė religija“, „Vertybių tironija ir politika“, „Politinio proto kritika“ ir kitų autorius prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Prelegentas pabrėžė, kad liberalizmas ir demokratija yra dvi konfliktuojančios politinės doktrinos. Liberalai į demokratiją ištiesų žiūri atsargiai, nes supranta, kad demokratiniu būdu visuomenė gali atmesti liberalizmą. Liberalai bijo, kad dėl per didelio dėmesio liaudžiai sprendimai gali prieštarauti jų absoliutinamai individo laisvei, o į krikščioniškų pažiūrų piliečius jie žiūri kaip į atsilikusius žmones, su kuriais nėra prasmės kalbėti, juos reikia išgąsdinti, perauklėti ir priversti paklusti. Pasak profesoriaus, bendrasis gėris visada yra išbandymas. Liberalų nuolatinis reikalavimas individą iškelti aukščiau bendruomenės griauna bendrumą. Demokratija, paversta negatyviąja demokratija, yra tam tikras dalyvavimas valdžioje, bet tai veikiau priešiškas dalyvavimas. Tai tam tikras įsipareigojimas, bet įsipareigojimas atmesti. Liberalai mėgdžioja krikščionybę ir imasi sielovados. Jie nutarė galintys sukurti savo religiją, ir pagrindinis politikų tikslas dabar – diktuoti pažiūras. Liberalioji demokratija ne tik to negali sustabdyti, patys liberalai tai palaiko.
Konferenciją tęsė žurnalistas, politologas, politikos apžvalgininkas, vyriausiasis politikos analitikas Geopolitikos ir saugumo studijų centre Vladimiras Laučius. Jis pranešime teigė, kad viena liberaliosios demokratijos krizės priežasčių – tai, kad liberalizmo politinę filosofiją pamažu išstūmė suprimityvinta politinio mąstymo forma – ideologija, kurioje pastaruosius kelis dešimtmečius vyrauja kairiojo liberalizmo ideologemos. Maža to, ši ideologija pasižymi tendencija apaugti religijos bruožais, o jos atstovai neretai elgiasi kaip kitatikius persekiojanti Progreso ir Žmogaus teisių Bažnyčia. Tačiau ideologijos virtimas pilietine ar politine religija stebinti neturėtų. Vakaruose visuotinai nykstant krikščionybės įtakai, jos vietą užėmė sekuliari moralė, tai, kas šiandien mėgstama vadinti „vertybėmis“. Ši sekuliari moralė atėjo su savo grynai pasaulietiniu turiniu, bet perėmė religinės galios statusą. Tai, kas prieš tūkstantį metų buvo krikščioniška valstybė, o prieš šimtą metu – „krikščioniškas socialinis mokymas“, šiandien virto „vertybine politika“, kurios „vertybės“ pretenduoja į tikėjimo tiesų statusą. Tarp tų tikėjimo tiesų – žmogaus teisės, kurios vadinamos prigimtinėmis atsisakant arba net nesugebant rišliai paaiškinti, kas yra žmogaus prigimtis ir, vadinasi, iš ko tos teisės kildinamos; multikultūrizmas; Vakarų civilizacijos ritualizuotas nuodėmių išpažinimas ir amžinas atgailavimas; šv. imigracija; liberaliosios demokratijos eksportas kaip nauja evangelizacijos atmaina; woke „vertybės“ ir kt. Visai šiai naujųjų laikų Bažnyčiai vadinamosios vertybės yra tai, kas viduramžių Europai buvo krikščionybė. Moraliniu ir dvasiniu požiūriu jos yra taip pat imperatyvios, kaip ir krikščionybė anais laikais.
Dr. Vygantas Malinauskas, Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto dėstytojas, Laisvos visuomenės instituto valdybos narys, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narys, Lietuvos vyskupų konferencijos teisininkas, tęsė konferenciją kalbėdamas apie bendrojo gėrio demokratiją. Prelegento teigimu, bendrojo gėrio sąvoka jau vis dažniau nei anksčiau sutinkama viešajame diskurse, bet vis tiek lieka akivaizdžiai šalutine sąvoka, neužima centrinės vietos. Viena iš to priežasčių yra ta, kad liberalizmui bendrasis gėris atrodo kaip grėsmė. Liberalizmas negali visai išvengti bendrojo gėrio, bet liberalizmo požiūriu, bendrojo gėrio turėtų būti ne per daug. Jis prisimenamas, pavyzdžiui, atsiradus ekstremaliai situacijai. Liberalizmas atranda genialų sprendimą – bendruoju gėriu laikykime tai, kas tarnauja mūsų privačiam gėriui. Liberalams bendrasis gėris turėtų užtikrinti tokią tvarką, kuri įgalintų privataus gėrio maksimizavimą. Tačiau liberaliosios demokratijos problema yra ta, kad ji linkusi kurti savo kūrinį – individualistą, kurti jam kuo daugiau teisių, bet kuo toliau, tuo liberalioji visuomenė tampa vis mažiau laisva visuomenė.
Galima kalbėti apie teisių tironiją, nes atsirandančios teisės sukuria pareigas visiems kitiems. Išnyksta ir teisingumas, kuris tampa prievole atiduoti kažkam tai, kas jam nepriklauso, taip apverčiant klasikinę teisingumo sampratą. Liberalioje demokratijoje nunyksta ir dorybės, o su tuo ir motyvacija išsaugoti tradicijas, atmintį. Jeigu nebelieka motyvacijos saugoti bendrąjį gėrį, išnyksta ir pats bendrasis gėris. Sekuliari valstybė gyvena remdamasi į prielaidas, kurių pati sau negali sukurti. Prelegentas pasiūlė įsivaizduoti visuomenę, kurios centre – bendrasis gėris. Taip prarastume galimybę savo privatų interesą įgyvendinti likusios visuomenės laisvės sąskaita, bet neprarastume laisvės. Laisvės į privačią erdvę, kurioje galėtume kultivuoti savąją individualaus gėrio sampratą. Neprarastume pagarbos asmens orumui ir tikros autonomijos. Mes nebūtume verčiami kolaboruoti su tuo, kas yra prieš mūsų sąžinę. Turėtume vidinę motyvaciją laikytis tvarkos, nes ji tarnautų ne kažkieno privačiam interesui. Galiausiai, valstybė vėl turėtų galimybę vykdyti politiką, kuri nukreipta į tai, kas užtikrina mūsų visuomenės tvarumą, išlikimą, atsinaujinimą. Pavyzdžiui, socialinė reklama apie vyro ir moters santuokos ir vaikų auginimo grožį dabar negali rastis, nes tuoj ateis lygių galimybių kontrolierius ir pasakys, kad tokia reklama yra diskriminacinio pobūdžio. Ji galėtų rastis tik bendrojo gėrio demokratijoje.
Katalikų kunigas, socialinių mokslų profesorius ir Varšuvos kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto (UKSW) Politikos mokslų instituto direktorius, to paties universiteto Socialinių ir ekonomikos mokslų fakulteto dekanas prof. habil. dr. Piotras Mazurkiewiczius skaitė pranešimą tema „Gyvenimas ant uolos krašto. Lietuva, Lenkija, bendrasis gėris civilizacijos pakraštyje“. Prelegento teigimu, XV a. siena Europą nuo svetimų civilizacijų skyrė dviejose vietose. Pirmasis buvo Pirėnų pusiasalis, antrasis – rytinė Abiejų Tautų Respublikos siena. Lietuviai ir lenkai – ne veltui – pasirinko priklausyti Vakarų krikščionybei, netapdami Šventosios Romos imperijos, vėliau vadinamos „vokiečių tautos“, dalimi. Į rytus nuo Sandraugos prasideda ne tik Rytų krikščionybė, bet kartu ir civilizacija, vadinama turanietiška. Anot Felikso Koneczny, išskiriami keturi esminiai Turano civilizacijos bruožai: religinis lokalizmas (priešingai universalumui), visuomeninės organizacijos militarizmas, privatine teise pagrįstas valstybingumas ir tautiškumo sampratos nebuvimas. Pasak profesoriaus, po penkių šimtmečių turime nepriklausomą Lietuvą ir nepriklausomą Lenkiją, o civilizacijų siena vis dar toje pačioje vietoje. Mūsų požiūrį į tai, kas vyksta į rytus nuo mūsų, puikiai simbolizuoja pasienyje pastatytos tvoros. Tačiau Vakaruose taip pat vyksta dideli pokyčiai, kartais vertinami kaip bandymai atkurti Šventąją Romos imperiją.
Pranešimus sekė diskusija, kurioje dalyvavo Europos Parlamento atstovai iš Lietuvos – Paulius Saudargas ir Aurelijus Veryga. Diskusijoje kalbėta apie tai, kad tarpusavio susikalbėjimą trukdo bendros kalbos nebuvimas. Anksčiau tokia bendra kalba buvo krikščionybė, kurios įtakoje buvo auginami vaikai, tuo tarpu dabar ištisos sąvokos yra dingusios iš kalbėjimo, nes vaikai su jomis nebeužaugo. Vienas iš diskusijoje iškeltų pavyzdžių – dažnai manoma, kad ne mes visi, o kažkas kitas turėtų kurti bendrąjį gėrį – Europos saugumą turi užtikrinti JAV, demografinį valstybės atsinaujinimą kažkas kitas, tik ne aš.
Renginį su pranešimu tęsė gydytojas chirurgas, kunigas, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas prof. habil. dr. Andrius Narbekovas, kalbėjęs apie žmogaus gyvybės ir orumo ryšį. Apibrėžti žmogaus orumą galiausiai reiškia apibūdinti buvimo žmogumi prasmę. Būti žmogumi reiškia būti laikomam paslaptimi, analogiškai kaip Dievas yra paslaptis, todėl orumas, kuris yra mūsų žmogiškosios būties požymis, visada bus paslaptingas. Teisė į gyvybę užtikrina biologinės egzistencijos išsaugojimą, o orumas suteikia žmogaus egzistencijai kokybinį matmenį. Taigi teisė į gyvybę ir orumas yra neatsiejamai susiję ir sudaro teisingos ir humaniškos visuomenės pagrindą. Oriai gyventi reiškia daugiau nei tik išgyventi; tai reiškia, kad reikia turėti galimybę naudotis pagrindiniais gyvenimo poreikiais, tokiais kaip maistas, pastogė, sveikatos priežiūra ir išsilavinimas. Tai taip pat reiškia galimybę savarankiškai rinktis savo gyvenimą ir ateitį be prievartos ar kišimosi.
Pranešimą apie demografiją, bendrąjį gėrį ir situaciją Nyderlanduose skaitė Johannes de Jongas, Europos politinio fondo „Sallux“ įkūrėjas ir vadovas. Jis pateikė statistiką, kuri parodo šiuolaikinės demografinės krizės gylį. Pasak jo, šią krizę lėmė visur vyraujanti trumpalaikio individualizmo kultūra, didėjantis skaičius žmonių, kurie visai nenori susilaukti vaikų, bet taip pat ir ekonominės priežastys – neoliberalizmo nulemta greito pelno siekianti ekonomika. Pavyzdžiui, yra aiški koreliacija tarp aukštesnių būsto kainų ir mažesnio vaikų, tenkančių vienai moteriai, skaičiaus. Prelegentas išsakė mintį, kad vienintelis kelias iš demografinės krizės yra žmogiškąjį orumą ir bendrąjį gėrį pastatyti į politikos ir ekonomikos centrą.
Paskutinį pranešimą pristatė dr. Vincentas Vobolevičius, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos direktorius. Jis aptarė sociologinį tyrimą, kurio metu aiškinosi, koks tėvų elgesys padeda perduoti tikėjimą savo vaikams. Tėvams, kurių religiniai įsitikinimai nepatiria iššūkių, sunkiau perteikti savo tikėjimą vaikams. Skirtumas ypač paaiškėja kalbant apie sudėtingesnius tikėjimo teiginius, kurie šiais laikais gali būti laikomi kontroversiškais. Pavyzdžiui, tikintys pomirtiniu gyvenimu tėvai šį įsitikinimą vaikams perteikia sėkmingai, tačiau įsitikinimą, kad išganymui yra būtina sekti Jėzumi, perteikti yra kur kas sunkiau. Vis dėlto tyrimo rezultatai rodo, jog kai kurie Bažnyčios mokymą išpažįstantys tėvai randa būdų patvirtinti ir perteikti vertybes net ir sudėtingomis sąlygomis. „Tyrimo metu tikrinome hipotezę, kad tėvai, drąsiai ir atvirai grindžiantys savo viešą gyvenimą – karjeros pasirinkimus, elgesį draugų grupėse ir kt. – krikščioniška etika geriau perteikia savo įsitikinimus vaikams nei kiti tėvai“, – pasakojo dr. V. Vobolevičius. Tyrimo rezultatai rodo, kad tėvų tikėjimo ir jų viešo gyvenimo dermė, ypač tėvų dėl religinių įsitikinimų padaryti pasiaukojimai, patogumo, socialinio statuso ar draugų praradimai reikšmingai padidina tikimybę, kad vaikai perims tėvų religinius įsitikinimus.
Renginį užbaigė dar viena diskusija – šį kartą tarp LR Seimo narių: Vytauto Sinicos, Martyno Katelyno ir Lino Kukuraičio. Diskusijos metu kalbėta, kad bendrojo gėrio sąvoka politikoje dažniausiai yra svetima, ir nors Seime darbas verda, bet dažnai atrodo, kad svarbiausi bendrojo gėrio klausimai – tokie kaip demografija – yra ignoruojami, nors politinėse programose jie ir atspindėti.
Konferenciją organizavo Laisvos visuomenės institutas ir fondas „Sallux“.
