Per visas apaštališkąsias keliones popiežius Pranciškus susitinka su lankomų šalių jėzuitais. Susitikimai būna privatūs, tačiau vėliau Pranciškaus pokalbio su konfratrais išrašą paskelbia Italijos jėzuitų žurnalas „La Civiltà Cattolica“.
Gegužės 9 d. išėjusiame žurnalo numeryje paskelbtame popiežiaus pokalbyje su 32 Vengrijos jėzuitais, įvykusiame jo vizito Vengrijoje metu pontifikas pacitavo dainą. Atsakydamas į vieną iš klausimų, popiežius pasakė, kad būna, kai viskas baigiasi kaip toje dainoje: „Tik žodžiai, žodžiai, žodžiai…“
Kokią dainą kalbėdamas su jėzuitais turėjo omenyje Pranciškus?
Pagal minimą tekstą galima manyti, kad kalbama apie vieną garsią aštunto dešimtmečio pop dainą „Paroles, paroles” („Žodžiai, žodžiai“).
1972 m. pradžioje kompozitorius Gianni Ferrio ir tekstų autoriai Leo Chiosso bei Giancarlo Del Re parašė dainą Parole, parole italų kalba. Ji tapo anuomet Italijoje populiarios ir geriausiu laiku rodomos televizijos programos „Teatro 10″, kuriai jie kūrė garso takelį, nauja įžangine tema.
Pirmieji ją įrašė šios laidos vedėjai, dainininkė Mina ir aktorius Alberto Lupo, o išleista ji buvo tų pačių metų balandį. Daina tapo hitu Italijoje
Legendinės prancūzų atlikėjos Dalidos brolis ir prodiuseris Orlando tuo metu viešėjo Italijoje ir pastebėjo dainą. Jis susitiko su jos teisių turėtoju ir pasiūlė Dalidai įrašyti savo versiją, o jai ši idėja patiko.
Dalida pati nusprendė, kad vyrišką balsą įdainuos jos draugas, su kuriuo ji draugavo 17 metų, prancūziško kino „žvaigždė“ Alainas Delonas. Jis apsidžiaugė dėl pasiūlymo ir iš karto sutiko.
Beje, jau 2011 m. A. Delonas atskleidė, kad septintajame dešimtmetyje juos su Dalida siejo romanas, apie kurį niekas kitas nežinojo.
Orlandas paprašė jaunos rašytojos Michaele parašyti žodžius, nes ji, kaip ir Dalida, gimė Egipte ir suprato Dalidos itališką akcentą. Ji mielai sutiko, o Delonui jos tekstas ypač patiko, kaip ir Dalidai, kuri pageidavo nedidelių pakeitimų, tačiau to neįvyko dėl Michaele įgimto reiklumo.
Muzikinis takelis buvo įrašytas atskirai nuo dainos. Orlando ir Guy Motta, ilgametis Dalidos dirigentas, visiškai perdirbo dainos instrumentuotę labiau linkstančią į bosanovos stilių.
Balsai taip pat buvo įrašyti atskirai. Studijoje „Studio Des Dames” Dalida pirmą kartą įrašė savo partiją. Tada Delonas išjungė šviesą, paprašė taburetės ir, tamsoje žiūrėdamas į Dalidą, įdainavo savo dalį.
2006 m. A. Delonas pasakojo, kad dainos pabaigoje jam kartojant žodžius que tu es belle (kokia tu graži – red.), Dalida nuolat juokėsi. Jis prisimena, kad sakė jai: „Aš sakau ‚kokia tu graži‘ ne todėl, kad tokie yra žodžiai, o todėl, kad tu esi graži!”
2021 m. dokumentiniame filme „Slaptieji archyvai” Orlando paaiškino, kad studijoje, kai visi įrašė savo partijas, jis paprašė Dalidos ir Delono smagumo dėlei padainuoti kartu. Jis prisimena: „Atsirado bendrumas, kurio nebuvo, kai jie įrašinėjo savo balsus atskirai. Prisimenu, kad montažo metu daug stebėjau ir galvojau apie jų gyvą pasirodymą, kurį jie improvizavo kartu.”
Daina buvo išleista Prancūzijoje 1973 m. ir greitai tapo vienu iš tų metų hitų.
Laikui bėgant ši daina įgijo didžiulę reikšmę pasaulyje kaip viena iš nedaugelio garsiausių prancūziškų dainų. Pats dainos pavadinimas pasidarė kolektyvinės pasąmonės dalimi ir bendrinėje kalboje tapo fraze, kuria į dienos šviesą ištempiami tie, kurie taria tuščius žodžius.
Prancūzijoje giliai įsišaknijusi „Paroles, paroles” neišvengiamai cituojama politikų, reaguojant į tuščius jų priešininkų pažadus, arba net dainuojama, kaip 2012 m. tai darė Marine Le Pen. Kartu ši daina yra mėgstamiausia komikų medžiaga politikams pašiepti. Ironiškame kontekste ją citavo ir popiežius.
Taip pat ši Šv. Tėvo aliuzija leidžia daryti prielaidą, kad prieš penkiasdešimt metų kun. Jorge Bergoglio žinojo savo laikmečio populiarias dainas.
